Karininko akyse žmona matė pavojų šešėlius

Praėjus dviem dienoms po Breste mįslingai žuvusio Valstybės saugumo departamento karininko Vytauto Pociūno laidotuvių jo žmona Liudvika paėmė į rankas žoliapjovę.

Toks darbas ramina, tad 48 metų moteris nutarė nupjauti žolę aplinkui namą ir sode.

Pociūnų namas Vilniaus Jeruzalės rajone skendi žalumoje – jį supa gėlės, sode obuoliais aplipusias šakas svarina daugybė vaismedžių.

„Mūsų namą Vytas pastatė savo rankomis. Labai ilgai jį statėme, nes vis pritrūkdavome pinigų.

Vis dėlto malonu patiems statytis namą – tinkuoti sienas, dėti grindis”, – tramdydama sielvartą, kalbėjo Lietuvos televizijos žurnalistė Liudvika Pociūnienė.

Namuose rodydama židinį našlė pasidžiaugė, kad vyras jį gerai sumūrijo.

Paskutinę žinutę gavo duktė

Kiekviena Pociūnų namų kertė primena žuvusįjį.

Svetainėje prie lango stovi rašomasis stalas, prie kurio V.Pociūnas dirbdavo – ne ką nors rašydavo ar skaitydavo, o meistraudavo.

Kai V.Pociūnas išvyko į Baltarusiją, prie jo stalo šeimininkaudavo jauniausia duktė Severina.

Ant sienos kabo kardas. Jį Vytautui padovanojo bendradarbiai iš Valstybės saugumo departamento, kai pernai rudenį jis buvo pasiųstas dirbti į Gardiną.

Našlė pasakojo, kad jos vyras su sūnumis artimiausiais savaitgaliais planavo remontuoti antrojo aukšto balkoną.

V.Pociūnas buvo labai prisirišęs prie savo šeimos ir namų.

Paskutinė jo mobiliojo telefono žinutė iš Gardino atsiųsta į dukters Barboros telefoną: „Labai skanūs agurkai”.

Vos kelios dienos prieš tėvo žūtį dukterys viešėjo Gardine pas jį ir priraugė agurkų.

Tiriamos žūties versijos

Nuo 2005-ųjų spalio V.Pociūnas dirbo Baltarusijoje, Gardine esančiame Lietuvos generaliniame konsulate, ministru patarėju. Jo pareiga buvo užtikrinti konsulato ir jo darbuotojų saugumą. Diplomatas gyveno vienas atskirame name.

Ankstų rugpjūčio 23-iosios rytą V.Pociūno kūnas buvo surastas Breste, statybvietėje šalia viešbučio „Inturist”. Rugsėjo 24-ąją jam būtų sukakę 49 metai.

Tragedijos išvakarėse į Brestą V.Pociūnas atvyko su vienu kolega ir vairuotoju Ukrainos generalinio konsulato Breste kvietimu.

„Nenorėjo jis važiuoti į tą Gardiną, labai nenorėjo”, – atsiduso L.Pociūnienė.

Lietuviai rugpjūčio 22-osios vakarą buvo pakviesti į Ukrainos nepriklausomybės dienos proga surengtą priėmimą.

Tikrinamos kelios V.Pociūno žūties versijos. Esą rūkydamas vyras galėjo iškristi iš devintojo aukšto arba jį kas nors galėjo išstumti, jis galėjo būti apnuodytas klofelinu.

Spėjama, kad Lietuvos saugumo karininkas galėjo tapti Baltarusijos specialiųjų tarnybų auka.

Kankina daugybė abejonių

Kol vyksta tyrimas, L.Pociūnienės galvoje sukasi daugybė klausimų ir abejonių. Moteris viliasi, kad visa tai išsiaiškins specialistai ir ji sulauks atsakymų į kankinančius klausimus.

„Mano atmintyje Vytas išliks su rūpesčiu veide, šiek tiek įsitempęs. Bet su manimi ir vaikais savo darbo rūpesčiais jis nesidalydavo”, – kalbėjo L.Pociūnienė.

Našlė planuoja nerti į darbus – tai padeda užsimiršti, nurimti. Ji turi parengti laidą apie istoriką Antaną Kulakauską.

Filmuojant šią laidą žurnalistę ir užklupo žinia apie vyro žūtį.

Paminklą sukūrė per naktį

Saugumo karininkas V.Pociūnas buvo pašarvotas savo uošvio skulptoriaus Vlado Vildžiūno nuosavoje galerijoje, kurią kadaise jam padėjo statyti.

Tą naktį, kai diplomatas gulėjo karste, lauke šalia galerijos artimieji iš nerūdijančio plieno virino jam paminklą.

Liudvikos brolis skulptorius Kunotas Vildžiūnas, talkinamas kelių kolegų, per naktį sukūrė kareivišką kryžių, o uošvis V.Vildžiūnas – užrašą.

V.Pociūnas amžinojo poilsio atgulė netoli namų – nedidelėse Jeruzalės kapinaitėse prie bažnyčios.

Prisiminė kelionę į Miuncheną

„Nenorėjo jis važiuoti į tą Gardiną, labai nenorėjo”, – atsiduso moteris.

Kiekvieną savaitgalį, net per žiemos pūgą bei plikledį, iš tarnybos Gardine V.Pociūnas grįždavo į namus Vilniuje.

Pasisveikinęs su žmona ir vaikais, Vytautas išskubėdavo į Karoliniškes aplankyti savo senyvų tėvų, o vakare vėl grįždavo pas šeimą.

Paskutinė V.Pociūno žinutė mobiliuoju telefonu buvo atsiųsta dukteriai Barborai: „Labai skanūs agurkai”. Vos kelios dienos prieš tragediją dukterys viešėjo Gardine pas tėvą ir priraugė agurkų.

Rugpjūčio 18-ąją, penktadienį, pas V.Pociūną nuvyko dukterys – 21 metų Barbora ir 13 metų Severina. Kadangi šeštadienis, rugpjūčio 19-oji, buvo darbo diena, Vytautas su dukterimis į Vilnių grįžo sekmadienį.

Pociūnai nuėjo į svečius pas šalia gyvenančius Liudvikos tėvus.

Tą vakarą ten viešėjo šeimos bičiuliai režisierius Jonas Jurašas su žmona Aušra.

„Smagiai pasėdėjome pas tėvus. Prisiminėme mudviejų su Vytu pirmąją kelionę į Miuncheną pas Jurašus. Tada neseniai buvo griuvusi Berlyno siena.

Vokietijoje viešėjome porą savaičių, apžiūrėjome muziejus, nuvykome į Alpių kalnus. Buvo įspūdinga kelionė”, – pasakojo L.Pociūnienė.

Ankstų pirmadienio rytą V.Pociūnas išvyko į darbą Gardine. Artėjančios tragedijos Liudvika nenujautė.

Savaitė iki šio paskutinio susitikimo pakeliui iš Vilniaus į Baltarusiją V.Pociūnas buvo aplankęs Jurašus jų sodyboje Dzūkijoje.

Tada ten pernakvojęs, diplomatas kaip paprastai ankstų pirmadienio rytą išskubėjo į tarnybą.

„Vytas vis svajojo, kai turės laiko, lėkti žvejoti pas Joną.

Ten Merkys įteka į Nemuną, o šlaite stovi nepaprastai graži Jurašų sodyba, – pasakojo L.Pociūnienė. – Taip jis ir neprisiruošė ten pažvejoti”.

Nepamirštamos nakties grožis

Liudvika puikiai prisimena vieną gražiausių kartu su Vytautu matytų vaizdų ir patirtų jausmų.

Vos susituokę Pociūnai nuvyko į vieno draugo tėvų namus Molėtų rajone, ant ežero kranto.

Naktį, apie 3 valandą, vyrai sumanė eiti vėžiauti. Kartu patraukė ir Liudvika.

Kelias vingiavo per kalvas.

„O nakties grožis – žodžiais nenusakomas, – pasakojo moteris. – Užlipi ant kalvos – tokia mėnesiena, kad galima skaityti, nusileidi į lomą tarsi į pieną – joje tvyro tirštas rūkas.

Vėl užlipi ant kalvos ir vėl nusileidi į lomą. Pasukame miško link – ir staiga nosimis susiduriame su baltu arkliu”.

Vytautas tada sakė niekada nepamiršiąs to vaizdo ir tos nakties.

Buvo santūrus, bet tvirtas

Vytautas ir Liudvika susipažino viename gimtadienyje. Abu jau buvo baigę Vilniaus universitetą. Jis – fiziką, ji – lietuvių kalbą ir literatūrą.

Nors kiekvieną pavasarį universitete per Fizikų dieną šios šventės simbolis Dinas Zauras su būriu fizikų keliaudavo į Filologijos fakultetą, Vytauto ir Liudvikos keliai tuo metu nesusikirto.

„Vytas nebuvo iš tų iškalbiųjų, kurie moka merginas apžavėti. Jis buvo santūrus, bet labai tvirtas. Tai buvo matyti iš karto.

Mano aplinkoje žavingų vaikinų buvo daug, bet nė vienas jų neatrodė tinkamas šeimos gyvenimui. Vytas buvo kitoks – patikimas”, – pažintį su būsimu sutuoktiniu prisiminė Liudvika.

Kartą jis merginą nusivedė į lazerinės fizikos laboratoriją, kurioje dirbo.

„Jis man ten kažką rodė, aiškino, o jo veidas tiesiog spindėjo. Supratau, kad jis tą darbą labai mėgsta”, – sakė moteris.

Po kelių mėnesių draugystės Vytautas juokaudamas pareiškė, kad ilgai nepajėgsiąs jos lydėti iš miesto centro į tokią tolybę – Jeruzalę, kur ji gyveno.

Vytautas pasiūlė Liudvikai viską „sutvarkyti” kaip pridera.

„Vytas nebuvo iš tų, kurie moka merginas apžavėti. Jis buvo santūrus, bet labai tvirtas. Mano aplinkoje žavingų vaikinų buvo daug, bet nė vienas iš jų neatrodė tinkamas šeimai. Vytas buvo kitoks – patikimas”, – pažintį su būsimuoju vyru prisiminė L.Pociūnienė.

Po pusmečio draugystės, 1983-iųjų žiemą, mylimieji sumainė aukso žiedus.

Dovanojo knygą apie žvaigždes

Pociūnai turi keturis vaikus. 22 metų dvyniai Kazimieras ir Karolis – Vilniaus universiteto Matematikos fakulteto magistrantai.

Penkiomis minutėmis už brolį jaunesnis Karolis jau sukūrė savo šeimą ir išėjo iš tėvų namų.

21-erių Barbora dar sprendžia, ką studijuoti.

Šiai dukteriai vardą išrinko tėvas. V.Pociūnui taip patiko uošvio V.Vildžiūno sukurta Barboros Radvilaitės skulptūra, kad jis tvirtai pasakė: „Jokių kitų vardų – mergaitė bus Barbora”.

Jaunėlei Severinai neseniai sukako trylika metų. Tėvas jai ta proga padovanojo knygą apie žvaigždynus.

Šios dovanos paprašė pati Severina. Tėvui ji paaiškino, esą rugpjūtį dangus atrodo ypatingai, todėl ji su draugais nori žiūrėti į žvaigždes, išsiaiškinti, kurioje dangaus vietoje kokia žvaigždė yra.

Duktė perspėjo tėvą, kad knygą jis išrinktų ne vaikišką, o kur kas rimtesnę.

Surasti tokią knygą nebuvo lengva. Kai per gimtadienį tėvas išpildė dukters svajonę, ši labai džiaugėsi.

Su vaikais – tvirtas ryšys

„Vytas savo vaikams buvo rūpestingas tėvas. Su dvyniais man vienai plūktis būtų buvę labai sunku, jeigu ne Vyto pagalba.

Vien nuo vystyklų keitimo man rankų sąnariai būdavo ištinę.

Kas yra rami motinystė, sužinojau augindama Severiną. Mat tada Lietuvoje atsirado pirmosios sauskelnės.

Jos buvo brangios, tačiau labai palengvino mano dalią”, – prisiminė Liudvika.

Barbora pasakojo, kad tėvas su ja padirbėdavo prie matematikos užduočių.

Liudvikos teigimu, jos vyro matematinius gebėjimus paveldėjo abu sūnūs.

„Nebuvo taip, kad Vytas vaikus vien lepino. Jis buvo griežtas tėvas, vaikai puikiai suprato, kad privalo jo klausyti”, – kalbėjo motina.

Liudvikai sunku pasakyti, ar jiedu su vyru troško turėti gausią šeimą. Anot jos, gražiausių dalykų gyvenime nesuplanuosi. Reikia palikti truputį vietos stebuklui.

Rasdavo laiko pomėgiams

Didžiausias V.Pociūno pomėgis buvo žūklė. Iš pradžių žmona bandė tai užprotestuoti, nes vyras stačia galva nirdavo į žūklę dažną savaitgalį.

„Jo azartas buvo nežmoniškas. Karšius su draugais traukdavo didelius tartum paršus”, – pasakojo našlė.

Vasarą dažnai į žūklę prie Ignalinos ežerų traukdavo visa Pociūnų šeima.

Viename ežero gale vaikai maudydavosi arba plaukiodavo burlente, o kitame tėvas žvejodavo. Miegodavo visi palapinėse.

Nors V.Pociūnas žmonai neprasitarė, kad Gardine jam nesaugu, bet iš jo akių, įtampos moteris suprasdavo, kad jam ten nėra gerai.

Bet sūnūs, nors kartais ir meškeriodavo su tėvu, taip ir nepamėgo valgyti žuvų.

Ištikimas Vytauto žvejybos draugas buvo kaimynas Bronius, o apie žūklės rūpesčius ir laimikius jis dažnokai pasikalbėdavo ir su geriausia Liudvikos drauge Rita.

„Na va, neturiu netgi kam pasiguosti, kad vyras meškerioja”, – pajuokaudavo Liudvika.

Pastarosiomis žiemomis V.Pociūną užvaldė kita aistra – kalnų slidinėjimas. Jis vykdavo į Slovakijos Tatrus, Austrijos Alpes.

Ateinančią žiemą Vytautas planavo nuo kalnų skrieti drauge su dukterimi Severina, net buvo užsiminęs, kad tai kelionei jau reikėtų taupyti pinigus.

Ir namuose būdavo įsitempęs

Duslus L.Pociūnienės balsas vis prityla, moteris trumpam susimąsto. Visa tai – buvo. O kas bus?

Našlė su vaikais planuoja atlikti tuos darbus, kurių vyras nesuspėjo, nuvykti į tas vietas, kurias jis svajojo aplankyti.

Moteris pasakojo, kad, grįžęs į namus iš Gardino, jos vyras būdavo įsitempęs – kartais labiau, kartais – mažiau.

„Reikia tiktai įsivaizduoti, kaip jį ten ganė.

Baltarusių saugumas jo nepaleisdavo iš akiračio, ypač kritiškesniais politiniais momentais.

Lietuvos konsulato darbuotojai buvo laikomi Baltarusijos priešais.

Nors Vytautas neprasitarė, kad Gardine jam nesaugu, bet iš jo akių, įtampos suprasdavau, jog jam ten nėra gerai”, – prasitarė žuvusio karininko žmona.

Našlė su vaikais planuoja atlikti tuos darbus, kurių jos vyras nesuspėjo, nuvykti į tas vietas, kurias jis svajojo aplankyti.

Našlė dar nenorėjo komentuoti vyro žūties versijų.

„Nekomentuoju to, ko nežinau. Tačiau savaime iškristi per langą iš 9-ojo aukšto jis negalėjo. Vytas – ne iš tų žmonių, kurie kvailai rizikuotų. Jis turėjo puikų savisaugos instinktą, apie pavojų perspėdavo kitus”, – kalbėjo L.Pociūnienė.

Našlės teigimu, jos vyras nebuvo iš tų, kurie padaugina išgerti, nei iš šio, nei iš to ropščiasi ant palangės rūkyti.

Artimuosius įspėjo apie pavojų

Našlė viliasi, kad bus prisikasta prie esminių priežasčių, kurios galėjo nulemti V.Pociūno žūtį.

Moters nuomone, jos pradėjo bręsti per „paksogeitą” – pašalinto prezidento Rolando Pakso skandalą, vykusį nuo 2003 metų spalio iki 2004 metų balandžio.

V.Pociūnas buvo vienas šio skandalo tyrėjų.

L.Pociūnienė teigė, kad tuo metu dirbti Valstybės saugumo departamente jam buvo sunku.

„Kaip saugumiečio žmona, buvau išmokyta nieko vyro neklausinėti. Kita vertus, nieko juk ir neišklausi.

„Paksogeito” metu Vytas vieną vakarą pasisodino vaikus ir perspėjo vakarais po vieną niekur nevaikščioti, iš mokslų grįžti tiesiai namo.

Jis pasakė, kad jauniausiąją, Severiną, į mokyklą turime nuvežti, o po pamokų parvežti namo”, – pasakojo našlė.

L.Pociūnienė prisiminė vyro tą vakarą ištartus žodžius: „Kai pasakysiu, kad galima atsipalaiduoti – bus galima atsipalaiduoti, o dabar padėtis – labai pavojinga”.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.