Estų menininkas Simas Tanelis Anusas, Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristatęs savo parodą ,,Genezė”, neslėpė, kad pirmapradžių idėjų semiasi iš Biblijos: ,,Įdomu, kaip Dievas sukūrė pasaulį”.
Traukia Lietuva
46-erių S.T.Anusas – estų grafikas, tapytojas, performansų atlikėjas, šiuolaikinio Estijos meno atstovas. Priklauso menininkams, kurie sovietmečiu buvo pasirinkę kūrybinę kryptį, padedančią reikšti idėjas ir nepaliekančią galimybių sovietinei ideologijai skleistis. Pirmieji jo darbai dar 1976 metais buvo eksponuojami ,,Sovietinio avangardo” parodoje JAV. Taip jis įskriejo į Estijos meno padangę kaip akinantis meteoritas. 1976-1980 metų grafikos darbais jis nusipelnė tarptautinio pripažinimo.
Lietuvoje tai jau ketvirtoji estų menininko paroda. Pirmoji asmeninė paroda buvo surengta dar 1978-aisiais Vilniuje, antrąkart menininkas Vilniuje apsilankė 1992 metais, o šiemet vasarą jo paveikslai pabuvojo Palangoje, dabar eksponuojami ir Klaipėdoje.
Kodėl jis taip myli Lietuvą? „Kai dar buvau mažas, Lietuvoje praleisdavau savo vaikiškas atostogas, nes Vilniuje gyveno mano pusseserė su vyru. Lietuva traukia savo bažnyčiomis. Puošnūs altoriai, šventųjų paveikslai jose gaubiami mistikos, anapusinio pasaulio. Estijoje liuteronų bažnyčiose to nepamatysi”, – prisipažino menininkas, meilę Lietuvai taip pat atspindėjęs paveiksle „Lietuvos banga”.
Raižo peiliuku
Parodą ,,Genezė” išskiria S.T.Anuso paveikslų atlikimo technika. Visų pirma menininkas kanvą padengia specialiu mišiniu, kuriam naudojamas akmuo mianitas ir specialūs klijai. Vėliau raižo aštriu peiliuku, kol ,,balta paveikslo lenta” įgyja reljefą. Tuomet menininkas savo pirštais, delnais tapo akrilo dažais paveikslą, suteikdamas jam norimą tekstūrą, kontūrus, tematiką. ,,Iš pradžių buvo sunku. Ne visada sekdavosi numanyti galutinį rezultatą”,- prisipažino autorius, jau daugiau kaip dešimtmetį kuriantis šia technika.
S.T.Anusas neslepia, kad raižymo procesas reikalauja ritualinio pasiruošimo: geros muzikos, meditacijos: „Turi būti ramus”,- teigė jis. Iš tiesų, juk raižoma geometriniu tikslumu. Tai ne „braižybos įrankių” galimybių, o žmogaus centruotumo, techniškai ištobulintų judesių ir milžiniškos valios išraiška.
Dviejose Klaipėdos dailės pa-rodų rūmų salėse eksponuojami jo darbai atspindi pastarųjų šešerių metų menininko triūsą. S.T.Anuso tapyba intriguoja originalumu, subtiliu koloritu.
Ciklas tęsiasi
Daugiausia jo kompozicijose žaidžia dviejų – šiltos ir šaltos – spalvų gamų deriniai. Nuo šiltų ochros, alizarito tamsiai raudonų tonų pereinama į mėlynos ir drumstos žydros toninę perspektyvą. „Tai nėra simbolinės spalvos. Jų derinius paprasčiausiai jaučiu”,- teigė menininkas. Jo manymu, simbolinis yra pats kontrastas: šilta – šalta, teigiama – neigiama, in ir jang kova – pirmapradėje kūryboje vykstantys procesai. ,,Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę. Žemė buvo be pavidalo ir tuščia, tamsa gaubė gelmes, ir Dievo dvasia sklandė virš vandenų. Dievas tarė: „Teatsiranda šviesa!” Ir atsirado šviesa…” – pirmosios Pradžios knygos eilutes citavo S.T.Anusas, dar jaunystėje pradėjęs domėtis metafizinėmis erdvėmis, dangaus kūnų studijomis, šviesos reikšme, Aristotelio filosofija.
„Genezės” ciklo tęstinumą, atsinaujinimą, nuolatinį tapsmą cirkuliuoja susikertančių pusapskritimų rėžiai ištapytoje kanvoje. ,,Parodoje nėra darbo, kuriuo būtų galima įvardyti: „Štai viskas – genezė”. Gamtoje viskas vyksta ciklais: gyvybė – mirtis – gyvybė, todėl ir parodoje nededu paskutinio taško”. Kitas svarbus etapas ,,Genezės” cikle – gal galaktikų sukūrimas”, – svarstė menininkas.
Rengė „sodo vakarėlius”
9-ojo dešimtmečio pradžioje S.T.Anusas atsigręžė į performansą kaip į meninę formą, padedančią išreikšti egzistencines idėjas. Kadangi performansas biurokratinėje Estijos kultūroje „dainuojančios revoliucijos” metu nebuvo vertinamas, menininkas realizuoti savo idėjas ėmėsi savo namų Taline kieme. Ten jis rengdavo skandalinguosius „sodo vakarėlius”.
„Kai buvau paauglys, namo sode augindavau gėles, pomidorus. Po to užaugintas gėrybes parduodavau. Atėjus rudeniui, būdavo gaila žiūrėti į išmirusią niūrią žemę. Bet juk gyvybės ciklas tuo nesibaigia. Taigi, sodo žemę atgaivindavau performansais, kuriuose pats vaidindavau. Pirmojo performanso metu namo sode pastačiau baltą medinį bokštą. Tai buvo Babelio bokšto imitacija. Draugai stebėjo, kaip aš lipau į bokšto viršų. Idėja – kaip aš užlipu į savo paties bokštą. Viršuje pradėjo smilkti dūmai. Jie pamanė, kad mano siela iškeliavo… O aš paprasčiausiai nušokau nuo bokštelio iš kitos pusės. Visuose performansuose vaidindavau su karūna. Tai man buvo galios, valdžios simbolis. Paskutinįjį performansą 1987-aisiais pavadinau „Perestroika”. Pastačiau devynių metrų ilgio ir keturių metrų aukščio sieną. Idėja – kaip aš pereinu į kitą pusę. Įdomu tai, kad mano siena griuvo dvejais metais anksčiau nei Berlyno. Tiesa, po tokių pasirodymų prisistatydavo policija. Bet galiausiai paleisdavo – neturėdavo kuo rimtai apkaltinti”,- atviravo estas.
Taško nededa
Studijų metais S.T.Anusas buvo įtakingo estų menininko ir teoretiko Tonio Vinto grupės narys. Jo mokytojas T.Vintas savo paveiksluose kūrė metafizinę erdvę bei tyrinėjo įvairiausias pasaulio ženklų sistemas. Per dešimtmetį jis savo studentams davė geriausią pasaulinio lygio išsilavinimą. „Buvau vos trylikos metų, kai atėjau į jo studiją”, – prisipažino S.T.Anusas. Tonis Vintas domėjosi kinų filosofija, folkloru, tyrinėjo skandinavų, keltų simboliką, ieškojo skirtingų kultūrų simbolių tarpusavio jungčių. S.T.Anuso teigimu, jis buvo „universaliuoju raktu”.
„Genezė” rodyta Estijoje, Vokietijoje – Miunchene, o po paro-dos Klaipėdoje, veiksiančios iki rugsėjo vidurio, apie pusę darbų keliaus į Liuksemburgą.
Nutapęs daugiau kaip 600 paveikslų, menininkas dar taško nededa: „Ciklas dar nesibaigė. Kur saulė ir mėnulis? Dar nesukūriau…”.