Gražiai atrodo baugščiai besirikiuojantys pirmokėliai, gėlių puokštėmis nešini mokiniai, nuo jaunų veidų ir jų šypsenų prašviesėjusios gatvės. Sunku surasti šeimą, kuriai rugsėjo 1-oji nereikštų jei ne šventės, tai bent kažkokio naujo etapo. Ne veltui eiliniai piliečiai būtent šią dieną nori švęsti kaip nedarbo, tačiau kompensuojamoms dienoms pabirus kaip iš gausybės rago tokio valdžios nutarimo buvo sunku tikėtis.
Vis dėlto ši diena kelia ne tik šventinių, bet ir nerimo minčių dėl švietimo padėties mūsų šalyje. Vasarą užsukau į vieną iš trijų savo miesto Palangos mokyklų kiemą. Vaizdas sukrėtė. Išmuštos grindinio plytelės, apsilupę pastatai, niūri aplinka… Apleistame stadione styro krepšinio stovai, jų lankai sukrypę, be tinklelių. Tikras galvosūkis, kaip mūsų šalyje užauga krepšinio talentai. Po mokyklos teritoriją vaikščiojo čia apsistoję poilsiautojai, nes mokykla, norėdama prisidurti papildomų lėšų, per vasarą jiems nuomojo patalpas.
Pasigilinęs sužinojau, kad ši mokykla artėja prie uždarymo ribos. Ji neišgalėjo tapti gimnazija, tad krito jos reitingai, prastėjant demografiniai padėčiai mąžta mokinių skaičius. Tokiai mokyklai lėšų skiriama nenoriai. Žvalgydamasis po mokyklos teritoriją mąsčiau, kokios mintys gali aplankyti joje besimokantį vaiką. Viena vertus, nuo tokios aplinkos gali kilti depresinės nuotaikos arba agresija, kita vertus, nuo jos atsiribojama arba paprasčiausiai atbunkama.
Nieko nuostabaus, kad jauni žmonės emigruoja. Juk jų gyvenime nušiurusi mokykla viena pirmųjų reprezentuoja valstybę. Kokia ši mūsų valstybė, jei jos vaikai turi augti ir mokytis nutriušusiose mokyklose, būti auklėjami nuo kovos už būvį išvargintų mokytojų? Ar ji gali šitaip ugdyti orius ir savo šalį mylinčius piliečius?
Tad, kai pradedama kalbėti apie švietimo finansavimą, turime suprasti, kad kalbama ne apie tam tikrą pinigų kiekį biudžete, bet apie valstybės požiūrį. Švietimo klausimai negali būti vertinami atsainiai, nes toks požiūris pradeda nejučia skaudinti. Tai paliudijo ir per egzaminų krizę vykę abiturientų protestai. Jie tapo ženklu, kad valstybės švietimo politika artėja prie kracho, negalvojant apie jaunosios kartos, kitais žodžiais tariant, valstybės ateitį. Taip valstybė augina sau priešus.
Dar viena problema darosi vis aktualesnė: negalima į švietimą žvelgti atsietai nuo intelektinės veiklos. O ji Lietuvoje nevertinama. Žmogus mūsų šalyje neturi galimybių praturtėti vien iš intelektinių gebėjimų. Kitaip tariant, rašydamas knygas netapsi turtingas, kaip tai nutiko britų rašytojai J.K.Rowling. Kaip čia neprisiminsi „Anties” dainos posmo: „Ša, inteligente, skurdžiau nelaimingas, kam tu, kam tu, kam tu reikalingas!”
Tas, kuris lavina savo protą, įgyja žinių, jas perduoda kitiems, yra pasmerktas amžinai besiaukojančio herojaus vaidmeniui. Kai kurie, neatlaikę jo naštos, suserga žalingais poelgiais ir užbaigia savo gyvenimą sugrūsti į policijos automobilio bagažinę. Savaime supranta, kad retas tėvas savo vaikui linkės intelektinių aukštumų. Juk šioje visuomenėje mokytojas nėra idealas, daug labiau ji vertina naujųjų merkurijų ir venerų gabumus.
Blogiausia, kad šis požiūris yra artimas dabartinei valstybės politikai. Jai svarbiau ekonominis, o ne intelektinis tautos potencialas. Deja, kol kas Lietuvoje pro pirštus žiūrima, kad ekonomiškai konkuruoti esame silpni, ir be žinių nėra ekonomikos. Tokios nelinksmos mintys lanko Mokslo ir žinių dienos proga. Juk žemdirbių tautai filosofai bereikalingi.