Pastaruosiuose dviejuose reportažuose „Klaipėdiečių laimikiai fiorduose ir vandenyne”, išspausdintuose „Meškeriotojų savaitgaliuose”, buvo rašyta apie sėkmingą žvejų mėgėjų grupės žvejybą Norvegijoje. Paminėta, kad Antanas Kontautas, Klaipėdos universiteto Biologijos katedros lektorius ichtiologas, pagavo jūrų velnią, sveriantį 9,3 kilogramo.
Ta proga pakalbintas laimingas žvejys pasidalino įspūdžiais.
– Taip jau nutiko. Tą dieną žvejojome jau toli nuo kranto. Visiems neblogai sekėsi. Aš dirbau su pilkeriu. Pajutau, kad masalą griebė. Supratau, kad laimikis solidus. Traukti buvo sunku (svoris!), nors žuvis nesiblaškė, „ėjo” ramiai. Kai laimikis atsidūrė kateryje, nustebome: tai buvo jūrų velnias. Įspūdingas, grėsmingos išvaizdos. Tokios žuvies dar nebuvau sužvejojęs.
– Kadangi esate ichtiologas, apie tą rūšį plačiau žinote.
– Jūrų velnias gyvena Rytų Atlante, Barenco, Viduržemio jūrose, Vakarų Afrikos pakrantėse. Žuvis nejudri. Laikosi gelmėje. Savo spalvą derina prie dugno. Maitinasi žuvimis. Jų tyko ramiai gulėdama. Grobį vilioja savo jauku, kabančiu lyg ant antenos prie kaktos. Kai prie to judančio masalo priartėja žuvis, grobuonis ją praryja.
Jūrų velnias gali sverti daugiau nei 57 kilogramus, būna iki 2 metrų ilgio, gyvena net 14 metų.
– Tai gal tokį retą laimikį į namus parsivežėte?
– Ne. Jį suvalgėme ten, Norvegijoje, nes tai tikras delikatesas. Nors žuvis buvo neišvaizdi ir nekėlė didelio susižavėjimo ir apetito.
– Tai saugokite kaip suvenyrą tą pilkerį, kuris, matyt, nusileido prie gulinčio ant dugno jūrų velnio, o šis tuo masalu susiviliojo. Kiekvienam žvejui sava laimė.
Tikriausiai buvo sunku ja ištraukt,bet skanu suvalgyt
👿 as jūrų velnias 😀
AS VAKAR PAGAVAU JURU VELNIA. TIKRAI IDOMI ZUVIS. TIK MANO BUVO DELNO DYDUMO. 😉