Man mažai kur teko matyti tiek daug skaitančių ir gerbiančių knygą žmonių kaip Libane. Beiruto ir Tripolio knygynai visada pilni senų ir naujų leidinių ir niekada nebūna tušti. Knygų prekyviečių yra kur kas daugiau, nei pas mus. Kaip paaiškinti tokią libaniečių trauką knygoms? Atsakymas vienas – nesilpstantis libaniečių noras pažinti visatos, pasaulio ir žmogaus paslaptis, kad suprastų ir geriau sutvarkytų jiems Dievo skirtą gyvenimą.
Nors ir vyksta karas, bet žmonės nenustoja skaityti… Per keletą dienų aš apėjau keturis pačius stambiausius Tripolio knygų centrus (Beirute taip pat aplankiau keletą parduotuvių), maždaug dešimt mažesnių parduotuvių ir begalę gatvės prekyviečių. Knygų parduotuvių savininkai labai paslaugūs ir svetingi, visada pasirengę padėti pirkėjui surasti reikiamą knygą. Atskiras lentynas užima literatūra užsienio kalbomis: čia netrūksta knygų anglų, prancūzų, vokiečių, rusų, švedų, italų kalbomis.. .
Daugelio knygynų savininkai visada sutinka sumažinti knygų, reikalingų pirkėjui, kainą, jei tas neturi pirkiniui reikiamos sumos. Tai – knygų prekeivių tikro gerumo pavyzdys: knyga turi patekti į skaitytojo rankas, dėl to kainą galima ir sumažinti. Todėl knygos parduotuvėse neužsiguli.
Lentynose – įvairių žanrų ir krypčių literatūra: mokslo, meno, vaikų, publicistika, beletristika, lingvistika, poezija, proza, daugybė vertimų. Pavyzdžiui, Libano knygynuose mačiau Nyčės, Sartro, Dostojevskio, net liūdnai pagarsėjusios „Mein Kampf” vertimus į arabų kalbą.
Tripolyje yra ir tokie knygynai, kaip „Šeicho Abdulo knygynas” arba „Imamo Abi-Chanifo dovana”, – tokiuose yra tik knygos apie šariatą; čia nėra nei žodynų, nei grožinės literatūros.
Taip pat atkreipiau dėmesį ir į labai įdomią knygų pardavėjų ir pirkėjų bendravimo formą. Pirkėjai kartu su knygynų savininkais geria arbatą ar kavą, kartu meldžiasi, aptarinėja vienus ar kitus gyvenimo klausimus, dalijasi patirtimi. Žmonės kalba apie Knygos apskritai būtinybę; juk Knyga – neišsenkantis šaltinis.
Libane žmonės dažniausiai susipažįsta mečetėse arba knygynuose. Kodėl? Atsakymas paprastas: todėl, kad tai dažniausiai libaniečių lankomos vietos. Tai – ne Vilnius, kurio knygynuose galima sutikti tik studentus, ieškančius reikalingų knygų kokiam nors dalykui… Knygos, kurių dauguma yra lyg makulatūra, metų metais guli lentynose, taip ir nesulaukusios savo skaitytojo. Libano knygynuose naujos knygų partijos atvežamos nuolat. Todėl, kad libaniečiai mėgsta ir moka skaityti.
„Žinoma, knyga knygai nelygi… Ir santykis su ja, savaime aišku, visada bus skirtingas. Negalima lyginti požiūrio į knygą Europoje ir Rytuose. Gali būti, kad Europoje knygas tik skaitinėja (gerai, kad bent skaitinėja!), o Rytuose jas skaito… Be to Vakarų ir Rytų literatūros turinys smarkiai skiriasi: bet kuri europiečio autoriaus knyga – jo asmeninė nuomonė apie vieną ar kitą klausimą, dažnai savyje turinti arba ereziją, arba visišką absurdą, arba atvirą nihilizmą. Kas liečia Rytų literatūrą – čia viskam vadovauja Koranas; visas savo mintis autorius stengiasi suderinti su Šventąja Knyga. Būtent todėl Vakarų literatūra turi savyje pesimizmo, abejonės ir tragedijos pėdsaką, kai tuo tarpu islamas – absoliutus optimizmas…
Reikalas ir tame, kad europiečiai neskaito nieko arabiško. Todėl Vakarai ir pralaimi Rytams daugeliu atvejų – sakykim, Rytuose egzistuoja Vakarų mintis, o Vakaruose Rytų – ne.” (Ahmad Jamal Saffadi „L’Orienatal et L’Occidental Literature au notre temps” (1989), Said al-Qurtubi „The European minds go to East” (2001). Vertė autorius)
Aš užsiminiau apie didžiulį knygynų visoje šalyje skaičių, viršijantį mūsų duomenis. Kalbėjau apie knygų perkamumą. Galima padaryti išvadas ir tvirtinti, kad, lyginant su europiečiais, arabai skaito daug daugiau. Kita vertus, „Da Vinčio kodo” mėgėjams Tripolio knygynuose nėra kas veikti…