Politikai ir Finansų ministerijos specialistai jau pradėjo derinti 2007-ųjų valstybės biudžetą
Netrukus į tradicines politikų batalijų arenas persikelsiančios diskusijos dėl ateinančių metų biudžeto bus pirmas rimtas 14-ojo ministrų kabineto stuburo tvirtumo išbandymas nuo pat mažumos Vyriausybės veiklos pradžios. Gali būti, kad šis procesas baigsis sėkmingai, nes šiuo metu šalies ekonomika auga itin sparčiai, mokesčių sumokama daugiau, nei buvo planuota, todėl pinigų turėtų užtekti visiems ir viskam. Galbūt pakaks ir politinės valios kai kurioms svarbioms mokesčių sistemos permainoms įgyvendinti. Apie tai kalbamės su finansų ministru
Zigmantu Balčyčiu.
– Šiuo metu pats 2007-ųjų metų biudžeto projekto svarstymo įkarštis. Ar teisingos prognozės, kad daugiausia iečių bus sulaužyta dėl gyventojų pajamų mokesčio tarifo mažinimo iki 20 proc. jau kitais metais?
– Iš tiesų tokie ketinimai yra – apie tikslus sumažinti gyventojo pajamų mokesčio (GPM) tarifą kalbama ir šios Vyriausybės veiklos programoje. Tačiau kada ir kiek galima leisti tai padaryti, paaiškės tik rudenį. Tiksliau, po to, kai bus visapusiškai įvertinti pirmojo mokestinės reformos etapo rezultatai. Kol kas praėjo tik pora mėnesių nuo tos dienos, kai gyventojų pajamų mokesčio tarifas nuo 31 proc. buvo sumažintas iki 27 proc. Koks realus šio žingsnio poveikis biudžeto pajamoms, dar sunkoka spręsti, nors preliminarūs rezultatai iš tiesų nėra prasti. Jei tokios didesnių GPM įplaukų tendencijos išsilaikys, bus kur kas lengviau įtikinti kolegas pritarti drąsesniam žingsniui, tarifą mažinti ne iki 24, o iki 20 proc.
Daugiau aiškumo bus po keleto savaičių, atnaujinus makroekonomines prognozes, apsisprendus dėl numatomo minimalių akcizų tarifų cigaretėms ir degalams didinimo, kitos euro įvedimo datos bei kitų svarbių dalykų.
– Tačiau liepos mėnesio statistika rodo, kad GPM buvo surinkta beveik 60 mln. litų daugiau, nei planuota. Bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas praėjusį ketvirtį taip pat siekė 8,4 proc. ir pranoko optimistines prognozes. Kiek laiko reikia finansininkams įsitikinti, kad visa tai nėra atsitiktinumas?
– Tiek finansų rinkoje, tiek ekonomikoje apskritai ciklai yra gana ilgi. Po itin sėkmingų ūkio raidos laikotarpių tam tikri augimo sulėtėjimai natūralūs ir netgi neišvengiami. Todėl juo ilgesnio laikotarpio statistiką analizuojame, juo tiksliau galima modeliuoti ateitį. Šiuo atveju dėl antrojo mokestinės reformos žingsnio mažinant GPM tarifą geriausia būtų apsispręsti lapkritį arba gruodį.
– Ar Jūs pats neketinate įtikinėti kolegų drąsiau pasitikti fiskalines reformas?
– Eidamas finansų ministro pareigas vargu ar galiu sau leisti imtis kokių nors drastiškų žingsnių. Reikia matyti ne tik teigiamus kokio nors sprendimo padarinius, bet ir numatyti visas galimas grėsmes. Išbalansuoti biudžeto pinigų srautus galima labai greitai, tačiau viską grąžinti į įprastas vėžes paprastai būna be galo sudėtinga. Padarius klaidų dažnai prarandamos ne tik valstybės pajamos, bet ir komplikuojamos galimybės vykdyti įvairias investicines programas. Kol kas galiu garantuoti tik tai, kad jei skaičiavimai rodys esant galimybę mažinti mokestinę naštą, gerinti verslo sąlygas ir užsitikrinti biudžeto įplaukas kitais būdais, neabejotinai taip ir bus daroma.
– Kokios naujos reformos, Jūsų manymu, yra pribrendusios ir gali būti pradėtos įgyvendinti kitais metais?
– Didžiosios 2007-ųjų naujienos pirmiausia susijusios su prievole iki tam tikrų minimalių dydžių pakelti akcizus cigaretėms bei degalams. Be to, sudarydami kitų metų biudžetą privalėsime spręsti keletą labai svarbių problemų, susijusių su socialinės apsaugos politika, švietimu, sveikatos apsauga. Kita vertus, veikti privalome taip, kad niekam nekiltų nerimo, streso ar sumaišties, jog kažkas reformuojama itin radikaliai. Manau, reformos turi vykti labai ramiai ir tyliai.
– Kalbėdamas apie kitų metų šalies finansų sektorių, atkreipėte dėmesį į sumos, nuo kurios skaičiuojamos „Sodros” įmokos, problemą. Kaip keistumėte dabartinę tvarką, jei tai priklausytų vien tik nuo Z.Balčyčio valios?
– Daug kas ir dabar priklauso nuo Finansų ministerijos specialistų bei manęs paties. Tačiau svarbu ne asmeninės ambicijos būti reformatorium, o suvokti svarbiausius principus, kokiais būdais kokių tikslų pasiekti. Šiuo atveju būtina teisingiau padalyti finansinę naštą tarp valstybinio ir privataus sektoriaus. Dabar darbdaviai už kiekvieną savo darbuotoją „Sodrai” moka 34 proc., o bendra mokestinė našta siekia 50 – 60 proc. Jei sutartume, kad „Sodrai” už žmogaus darbo vietą mokama ne nuo visos su juo suderėtos algos, o, tarkim, nuo 5 arba nuo 9 vidutinių statistinių atlyginimų, tai neabejotinai suteiktų papildomų paskatų kurti aukštos kvalifikacijos, gerai apmokamų specialistų darbo vietų. Priklausomai nuo to, kokio aukščio „lubas” nustatytume „Sodros” įmokoms skaičiuoti, verslas sutaupytų nuo 105 mln. iki 300 mln. litų per metus, o valstybė tiek pat prarastų. Tai pakankamai ženklios sumos, todėl viską reikia labai kruopščiai apskaičiuoti.
– Lietuva porą pastarųjų metų gyveno ginčydamasi, ar rinkoje egzistuoja nekilnojamojo turto kainų burbulas ir ar jis sprogs? Kaip vertinate tuos dalykus? Kokia ateitis laukia idėjos įvesti nekilnojamojo turto mokestį fiziniams asmenims?
– Pastarasis klausimas taip ir liko anapus posėdžių bei diskusijų salių sienų. Tačiau problemų, kurias sukurtume įvesdami nekilnojamojo turto mokestį fiziniams asmenims, būtų daugiau nei realios naudos. Todėl esu tikras, kad Vyriausybė negrįš prie šitos temos.
Didelių bėdų dėl vadinamojo nekilnojamojo turkto kainų burbulo taip pat nematau.
Manau, kad šiuos dalykus reguliuoja pati rinka bei gyventojų perkamoji galia, todėl vargu ar valstybė turėtų kaip nors į tai kištis. Juo labiau kad Lietuvos bankas, nagrinėjęs procesus šiame sektoriuje, prognozuoja, jog jokių didelių kataklizmų įvykti neturėtų. Būstų kainos kyla, tačiau drauge auga ir gyventojų pajamos bei vartojimas.
– Jūs jau užsiminėte, kad vienas iš nemalonių siurprizų, laukiančių mūsų kitais metais – akcizinių prekių brangimas. Kaip bus su degalais, jei jau dabar jie kainuoja viso labo keliolika centų pigiau, nei kai kuriose kur kas turtingesnėse ES šalyse?
– Augantis akcizas neturėtų turėti itin didelio poveikio mažmeninei degalų kainai. Mūsų skaičiavimais, toną degalų papildomai apmokestinus 100 litų, kiekvienas litras benzino teoriškai gali brangti 10 – 13 centų. Tačiau kainą koreguos ir kitos aplinkybės. Baigus vykdyti „Mažeikių naftos” pardavimo Lenkijos koncernui „PKN Orlen” sandorį, nustos galioti dabartinė įmonės valdymo sutartis, o drauge su ja ir nuostata, kad „Mažeikių nafta” gali savo nuožiūra iki 10 proc. didinti didmeninę ir mažmeninę degalų kainą.
Konkurencija šiame sektoriuje jau dabar yra labai didelė, todėl panaikinus visus apribojimus kaina turėtų iš esmės nesikeisti. Priešingu atveju prekybininkai pradės importuoti naftos produktus iš kitų šalių.
– Politikai yra linkę nepastebėti arba nuvertinti neigiamą vadinamojo „socialinio” mokesčio įtaką Lietuvos ūkio konkurencingumui. Tačiau neseniai skelbta tiesioginių užsienio investicijų pritraukimo statistika rodo, kad šioje rungtyje latviams ir estams smarkiai pralaimim… Ar turite savo arsenale dar nepanaudotų ginklų padėčiai keisti?
– Viena vertus, investicijų pritraukimas yra Ūkio ministerijos uždavinys. Tačiau nenorėčiau sutikti, kad padėtis šiuo požiūriu Lietuvoje tokia prasta, kaip kartais vaizduojama. Užsienio investicijos paprastai susijusios su didžiųjų ūkio subjektų privatizavimu. Kai buvo parduodamas „Lietuvos telekomas”, „Mažeikių nafta” bei kitos svarbios įmonės, valstybė sulaukė iš tiesų solidžių įplaukų. Tačiau tai negali kartotis kasmet, nes paprasčiausiai nėra į ką investuoti.
Kita vertus, reikia įvertinti ir tai, kad Lietuvoje jau susiformavo stambus vietinis kapitalas, kuris nuolat investuojamas į verslo plėtrą. Manau, kad tai labai svarbus ir sveikintinas dalykas, nes sėkminga vietinių įmonių veikla jau pakeitė tokių miestų kaip Jonava, Šiauliai, Kėdainiai ar Klaipėda veidą. Netgi Panevėžyje po visus bauginusio „Ekrano” bankroto mieste nekilo socialinių bėdų epidemijos – darbo netekę žmonės labai greitai rado užsiėmimą kitose įmonėse ir kitose veiklos srityse.
Mano manymu, nereikėtų pernelyg sureikšminti tiesioginių užsienio investicijų ir stengtis joms sudaryti išskirtines sąlygas. Rinka yra pakankamai prisotinta, todėl reikėtų rūpintis konkrečių problemų sprendimu, pritraukiant kapitalą į tam tikrus sektorius.
– Po pavasarį žlugusio bandymo įstoti į Europos pinigų sąjungą, kalbėta, kad kitą kartą eurą įsivesti bus bandoma 2008-aisiais. Dabar minimi jau 2010-ieji…
– Asmeniškai aš niekada neminėjau 2008-ųjų kaip naujos euro įvedimo datos. Akivaizdu, kad artimiausiais metais Lietuvoje iš esmės keisis kai kurios aplinkybės, turinčios didžiulės įtakos infliacijos augimui. Pasaulinis naftos produktų brangimas bei drastiškas dujų kainų šuolis (iki 150 ar net 200 JAV dolerių už tūkstantį kubų) paveiks visą ūkį. Reaguojant į šiuos procesus neišvengiamai teks didinti beveik visas socialines išmokas ir atlyginimus, todėl infliacijos rodiklis, pakišęs mums koją šį pavasarį, taip pat augs.
Beje, identiškas problemas
sprendžia ir kaimynai estai bei latviai, taip pat paskelbę apie euro įvedimo terminų korekcijas. Žodžiu, šiuo metu Vyriausybės veiksmų laisvę stipriai varžo keletas objektyvių aplinkybių ir net naudodami visus mūsų valioje esančius instrumentus (pavyzdžiui, pinigų kiekio apyvartoje reguliavimą) negalime padėties keisti iš esmės. Tikiuosi, kad tiek verslo bendruomenė, tiek paprasti gyventojai sutiks su mūsų argumentais ir pritars euro įvedimo datai, kuri šiuo metu atrodo realiausia.