Kai traukinys skubėjo iš Vladivostoko į Maskvą, gydytis pas išgarsėjusius daktarus važiuojanti jauna moteris kankinosi dėl triukšmo vagone ir traukinio ratų kaukšėjimo. Ją lydinti motina keleiviams aiškino, jog dukrą jau senokai pradėjo kankinti garsai. Tai jie įskaudina galvą, pakelia kūno temperatūrą, sutankina širdies ritmą. Nuo garsų ausis saugančios specialios ausinės nedaug galėjo padėti, nes garsai į jauną moterį, atrodė, skverbėsi per visą jos kūną. „Kad kasdien gavus nors po lašą tikros tylos!” – aimanavo keleiviams motina, o tie niekuo negalėjo padėti.
„O iš tiesų, pagalvokite, atėjo toks laikas, kad gilios tylos jau niekur nebesurasi! Gal tik Arktikoje, gal dar taigoje?”- nauja mintis sujaudino Uralo kalnakasį. Ir po jo žodžių kiekvienas nuplaukė savų apmąstymų ir prisiminimų jūra.
Tai buvo seniai. Tada dar patologiška tam tikro dažnio virpesių baimė ir keista jaunos moters liga negalėjo sukelti minčių apie artėjantį pavojų – tylos deficitą planetoje, nes ekonomiškai atsilikusiose šalyse dar neurzgavo galybė įvairiausių transporto priemonių variklių, dar buvo palyginti tylu mėlyname planetos danguje, žemės ūkyje dar buvo daug tylaus rankų darbo. Tačiau laikas nešė ir nešė naujoves.
Jeigu šiandien važiuoji autobusu, tai dažnai be automobilio variklio dūzgimo, turėsi klausytis ir iš grotuvo ar radijo aparato sklindančios muzikos, kurią pagal savo skonį pasirenka autobuso vairuotojas. Jei eini gatve, tai neretai – prie automobilių variklių gaudesio pripratus – iš susimąstymo prikels galingas būgnų dundesys iš pravažiuojančios mašinos atvertais langais. Burzgia ir dūzgia varikliai, dangų plėšo šiuolaikiški įvairiausių švenčių decibelai, dundina lėktuvai, bildina girias ir kalvas traukiniai, laukus rikdo traktoriai, butų sienas virpina nūdieniai buities prietaisai. Pašėlę garsai – dabartinio jaunimo dvasios penas – ritasi iš televizorių, radijo imtuvų, grotuvų. Daugelis prie viso to pripranta, kaip priprantama prie senos kėdės girgždesio. Tačiau, įspėja mokslininkai, organizmas, priprasdamas prie naujų kitokio lygmens, rūšies dirgiklių, turi įgyti naujų savybių, iš dalies keisti nervų sistemą. Ir visa tai ne kiekvienas organizmas gali padaryti neskausmingai, o kitiems – nepastebimai, lašas po lašo – išsivysto gana rimtų patologijų, tenka susidurti su rimtais pavojais, kurių priežastį kartais nelengva nustatyti net labai geram specialistui. Didėjantis triukšmo srautas žalingai veikia ir mūsų aplinką – neranda ramybės ir pasitraukia iš senų lizdaviečių paukščiai, keičia savo įpročius žvėrys.
Visuomenė, medikai jau senokai ėmė dėl to nerimauti. Išleisti įstatymai, ribojantys skleidžiamų garsų dažnį ir stiprumą, tam tikrus reikalavimus privalo atitikti lėktuvų, automobilių, staklių ir net buities prietaisų skleidžiamas triukšmas.
Tai šen, tai ten vis dažniau spausdinama, per radiją ir televiziją perduodama nelinksmų mokslininkų pranašysčių, jog triukšmo didėjimo planetoje nepavyks išvengti, nes technikos pažanga sparčiais žingsniais veržiasi ir atsilikusiose šalyse. Tylos deficitas planetoje, ko gero, sukurs naujų verslo rūšių. Už poilsį tyliausiuose kampeliuose teks brangiai mokėti, o humoristai vaizduoja netolimos ateities verslininkus, statančius gerai įrengtus požeminius bunkerius tiems, kurie už nemažus pinigus norės pasimėgauti tikra tyla.
Atrodo, kad mūsų dažniausiai girdimi automobilio variklio dūzgesys ir televizoriaus bei radijo skleidžiami garsai. Pastarieji dar turi savo struktūrą. Klausantys muzikos, sakoma, naktimis neblogai miega, klausantys informacinių laidų ir politinių komentarų, daro išvadą apžvalgininkai, gauna nemažai adrenalino ir paskui priversti garsiai išdėstyti savo mintis, nerimą, pyktį. Bet tokį poveikį, žinoma, daro ne pats garsas, o išgirstų garso įrašų turinys. Jeigu adrenalino nepavyksta išrėkti, tenka eiti pas gydytojus. O paskui viena ranka deda gydomąją tabletę į burną, o kita… vėl jungia televizorių ar radijo aparatą.
Tokia XXI amžiaus pradžia. Bet ar dėl to daugelis labai nusimena? Ar labai pasigendame tikros tylos lašų?
„Jeigu miestiečiai jau būtų pasiilgę tylos,- sakė Ignalinos miškų eigulys į svečius atvykusiems žurnalistams,- tai atvažiavę grybauti nerėkautų pušynuose gerklę išvertę”.
Štai kodėl visada malonu prisiminti savo kaimo kalvį Ignasių, mokėjusį ne tik ką nors gero nukalti, bet ir pasidžiaugti. Kai jis, gerą valandą padaužęs kūju metalą, suodinas išeidavo iš kalvės parūkyti ir sėsdavo ant ąžuolinio kelmo, šalia mokyklos geltonuojančiame kelyje visada parpdavo koks nors traktorius ar motociklas, savame ir kaimynų kiemuose plyšaudavo gaidžiai, pro atvertą langą sklisdavo garsi muzika iš dukters Nijolės įjungto radijo. O jis palaimingai nusišypsodavo ir pasidžiaugdavo: „Kokia tyla!”
Kažin ar netampame visi į jį panašūs?
Petras Naraškevičius