Lietuvoje karštligiškai ieškoma būdų, kaip patikimiau nuo nelaimių apdrausti žemės ūkį
Daug kalbėta ir prirašyta apie ūkininkus, kuriuos šiemet kaip niekada žiauriai „egzaminavo” gamta. Net perpus krito kai kurių kultūrų derlingumas, nes labai sunkiai išsilaikė žiemkenčiai, o nesuspėtus nupjauti javus dabar „pribaigia” liūtys. Negalutiniais duomenimis, mūsų kaimas šiemet patirs daugiau kaip 600 milijonų litų nuostolių.
Savitarpio pagalbos fondas
Žemės ūkio rūmuose vakar įvyko hidrometeorologinių reiškinių padarytų nuostolių kompensavimo žemės ūkiui projekto aptarimas. ŽŪR ekonomikos skyriaus vedėjas Zenonas Keliauskas pasiūlė žemdirbių savitarpio pagalbos (draudimo) fondo principinės veiklos projektą.
Siūloma įsteigti viešąją įstaigą – „Savitarpio pagalbos fondą”, kuriame lėšas kauptų žemdirbiai ir savo dalį pridėtų valstybė. Ši įstaiga nagrinėtų prašymus, nustatytų žalą ir nuostolių kompensavimo sumas. Pagal šį projektą, fondo lėšas kontroliuotų Priežiūros komitetas, kuriame dirbtų ne tik šio fondo steigėja – Žemės ūkio ministerija, bet ir į jį deleguoti žemdirbių atstovai. Ministerija kompensuotų pusę draudimų įmokų sumos, finansuotų fondo įsteigimą ir jo administravimo išlaidas. Atsakinga veikla numatyta ir Centrinei kredito unijai, kuri atliktų banko funkcijas, nelaimes patyrusiems žemdirbiams išmokėtų kompensacijas, teiktų trumpalaikes paskolas.
Kreditoriai laukti nežada
Jau beveik ruduo, o paramos ūkininkai nemato. Vienas po kito bliūkšta pažadai apie tai, kad nuo gamtos stichijos nukentėjusiems žemdirbiams šiemet bus greičiau suteikiamos ES išmokos, kurios žadėtos dar šiais metais. Matyt, išsiderėti nepavyko, nes jos planuojamos gauti tik nuo ateinančių metų liepos mėnesio. Ant plauko kybo ir Vyriausybės pažadas – 200 milijonų litų kompensuoti dalį žemės ūkio nuostolių, nes taip daryti gali uždrausti Europos Komisija. Iškilo problemų išsiaiškinant nuostolių mastą. Rajonuose, kuriuose buvo panaikintos agrometeorologijos tarnybos, liko nefiksuota, pavyzdžiui, kiek laiko konkrečioje vietovėje nebuvo lietaus. Išeitų, kad jeigu nesurinkta duomenų, tai ir sausros… nebuvo?
Neseniai žemės ūkio ministrė kreipėsi į trąšų, augalų cheminės apsaugos priemonių, technikos tiekėjus, net bankus, kad šie, atsižvelgdami į sunkią ūkininkų padėtį, šiemet neskubėtų reikalauti sugrąžinti kreditų. Tačiau ir šis šauksmas pasiliko tarsi tyruose. ŽŪR pasitarime dalyvavęs ūkininkas iš Kupiškio rajono Zigmas Aleksandravičius piktai kalbėjo, kad ūkininkų kreditoriai pareiškė nesą labdaros organizacijos, todėl jokių nuolaidų ūkininkams nedarys. Nebent patiems stambiausiems, iš kurių gauna daugiausiai pelno. Šio ūkininko nuomone, kalbos apie žemės ūkio draudimą bent penkmečiu pavėluotos. Ūkininkai draudimu patikės tik tada, kai pajus realią naudą.
Vidmanto Danielos, Skuodo ūkininko nuomone, privalomas draudimas būtų suprastas tik kaip papildomas mokestis. Ūkininkai labai nusivylę draudimo kompanijomis, todėl pačių ūkininkų valdomas paramos fondas būtų kaip tik. Jį galėtų administruoti ir Žemės ūkio rūmų specialistai, nes kuriant naują kontorą, daug lėšų būtų išleista valdymui.
Reikia visiems pasitarti
Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkė Genutė Staliūnienė akcentavo, kad šiuo svarbiu klausimu būtina pasitarti su visais žemdirbiais, nes iš draudimo naudos nori sulaukti ne tik draudikai, bet ir patys ūkininkai. Iki šiol buvo atvirkščiai. Aušrys Macijauskas, ūkininkas iš Kėdainių rajono, perspėjo, kad neįsileisti privačių draudėjų bus labai sunku, nes pačių žemdirbių tvarkomas draudimas reikštų kur kas didesnę finansinę savivaldą. Tokio dalyko valdžia, matyt, nelabai trokšta.
Jeronimas Kraujelis, buvęs žemės ūkio ministras, dabar dirbantis Žemės ūkio bendrovių asociacijoje, pareiškė, kad klasikinio draudimo galimybės žemės ūkyje jau išsemtos. Kyla labai daug problemų, kai reikia nustatyti patirtus nuostolius, o draudikai atvirai sako, kad jie – pelno siekianti organizacija. J.Kraujelis prognozavo, kad šiuo klausimu nebus vienybės ir tarp žemės ūkio bendrovių. Vienos nenorės tokiame žaidime dalyvauti. Smulkūs ūkininkai netvarko ūkinės apskaitos, todėl sunku apskaičiuoti patirtą žalą.
ŽŪR tarybos pirmininkas Bronius Markauskas pritaria žemdirbių savitarpio pagalbos fondo sudarymui. Jeigu jo valdyme galėtų dalyvauti patys ūkininkai, tai būtų gana patrauklu, gal tada susidarytų šiuo atveju būtinas masiškumas. Jeigu pasitaikytų normalūs, be gamtos išdaigų metai, tada pagalbos fondo lėšas būtų galima padidinti, sėkmingai jas investuoti.
Premjero patarėjas Mindaugas Bastys pranešė, kad Vyriausybė pavedė Žemės ūkio ministerijai iki rugsėjo mėnesio pabaigos šiuo klausimu pateikti pasiūlymus. Numatomas išlaidos bus galima įtraukti į ateinančių metų nacionalinį biudžetą. Žemės ūkio ministerija jau šį ketvirtadienį svarstys ūkininkų draudimo reikalus.
Kitų patirtis ne visada patinka
Žemės ūkio veiklos draudimo idėja Prancūzijoje kilo 1750 metais. Tada pirmąkart pasaulyje grupė ūkininkų susijungė į asociaciją, teikiančią pasėlių draudimo paslaugas. Išsivysčiusiose valstybėse iki šiol apie 70 procentų iš visų draudimo įmokų tenka pasėliams. Dažniausiai nuo krušos, šalnų, sausros, liūčių ir pan.
Pamažu susiklostė privataus ir viešojo draudimo bendradarbiavimo sistemos. Pirmuoju atveju, valstybė nesikiša į šį verslą. Taikomas privatus ir viešas draudimas, tada valstybė bendradarbiauja ir dalijasi rizika su privačiomis bendrovėmis. Kitur įsigalėjęs tik viešas draudimas. Tokiu atveju sistemą finansuoja ir administruoja valstybė. Dažniausiai pasitaiko savanoriško draudimo, tačiau, kaip, pavyzdžiui, Graikijoje, Kipre nuo seno taikomas privalomas žemės ūkio draudimas.
Žemės ūkio rūmų specialistai parengė pasaulinę šių problemų apžvalgą, todėl atrodytų, kad nereikia išradinėti dviračio ir kai kurią patirtį galima būtų pritaikyti Lietuvoje. Tačiau pas mus jau dešimtmetį apie tai kalbama, o rezultatai apverktini – savo veiklą apsidraudusių ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių susidaro vos vienas procentas. Pasiūlymai ir ginčai dažniausiai suintensyvėja tik po didesnių nelaimių, kai ypač aštriai iškyla poreikis padengti nuostolius.