Čempionato dalyviams – japonų staigmenos

Japonija nepateisino į pasaulio vyrų krepšinio čempionatą susirinkusių komandų vilčių – turnyras turi daug trūkumų, neišvengiama ir anekdotinių situacijų: rinktinės net rungtynių išvakarėse nežino, kokiu laiku žais, taškai įskaitomi ne tiems krepšininkams, kurie juos pelno.

Japonijoje vykstančiame pasaulio vyrų krepšinio čempionate netrūksta kuriozų, susijusių su pirmenybių organizaciniu darbu. Labiausiai visiems įsiminė aštuntfinalio rungtynių tvarkaraščio derinimas paskutinę dieną prieš varžybas. Šeštadienį 20 val. Japonijos laiku su italais turėję žaisti lietuviai apie tai, kad mačas septyniomis valandomis paankstintas, sužinojo tik penktadienio vakarą. Pasirodo, japonai rinkosi, iš kurių rungtynių televizijos transliacijų galima uždirbti daugiausia, ir toms stengėsi skirti geriausią laiką.

Javtokas pataikė tritaškį

Lietuvos krepšinio gerbėjai turbūt žaliavo iš pykčio sėdėdami prie savo kompiuterių. Mat japonai pridarė klaidų daryti rungtynių statistiką ir tai atsispindėjo internete prieinamuose protokoluose. Pavyzdžiui, per lietuvių mačą su Kataro ekipa Robertas Javtokas nepelnė nė vieno tritaškio, tačiau jam buvo įskaitytas taiklus tolimas Simo Jasaičio metimas. Per rungtynes su brazilais netikėtai padidėjo Giedriaus Gusto surinktų taškų kraitis – jam atiteko taiklūs Arvydo Macijausko ir Dariaus Songailos tritaškiai metimai. Negana to, vieną dieną japonai visų komandų rezultatyvius perdavimus surašė į protokolų pražangų grafą, ir priešingai. Apskritai oficialią čempionato svetainę šeimininkai tvarkė labai prastai. Vienos dienos paskutinių rungtynių rezultatus suvesdavo tik kitą dieną, kai jau vėl būdavo sužaisti keli mačai. Dėl to paskutinę grupių varžybų dieną aistruoliams kilo nemažai sunkumų nagrinėjant komandų galimybes patekti į aštuntfinalį. Ir tai tik klaidos, pykdžiusios paprastus krepšinio mėgėjus.

Čempionato dalyviai taip pat patyrė nepatogumų, kurių aukščiausio lygio varžybose neturėtų būti. Lietuvos krepšininkai iš pradžių skundėsi per mažomis maisto porcijomis, kad į kambarius iš viešbučio restorano buvo neleidžiama neštis vaisių ir gėrimų, kad visai daugiau kaip dvidešimties žmonių Lietuvos rinktinės delegacijai Saitamoje buvo skirtos tik šešios interneto jungtys. Hamamatsu mieste, kuriame vyko C grupės varžybos, gyvenusius krepšininkus viešbučio administracija įspėjo, jog internetas kambariuose mokamas – 4,5 JAV dolerio už parą. Tiesa, ryšį su pasauliu Lietuvos rinktinė turėjo ne visada – jis dažnai dingdavo ir atsirasdavo tik vakarais. Vis dėlto išsiregistruojant iš viešbučio „Okura Act City“ nebuvo reikalaujama susimokėti už internetą.

Kartą nukentėjo ir Lietuvos žurnalistai. Atsakingas japonas informavo, kad žiniasklaidos atstovai į Lietuvos rinktinės treniruotę bus įleisti 12 val. 50 min., tačiau atvykę nurodytu laiku jie išvydo tuščią salę. Mūsų krepšininkus žurnalistai pagavo jau lipančius į autobusą. Pylos gavęs japonas tuomet prižadėjo leisti lietuvius į savos komandos treniruotę tada, kada šie panorės.

Sušio neragavo

Pasak Lietuvos rinktinės vadovo Algimanto Pavilonio, ne tik mūsų, bet ir kitų šalių rinktinės buvo labai nusivylusios kalnus klaidų dariusiais ir iki penkių suskaičiuoti nemokančiais sekretoriato darbuotojais. Šiuos žmones, įpusėjus grupės varžyboms Hamamatsu mieste, net teko pakeisti kitais asmenimis.

– Ką manote apie japonų, pirmą kartą rengiančių pasaulio čempionatą, darbą?

– Didžiausia problema ta, kad japonai iki šiol nebuvo susidūrę su krepšinio pirmenybių organizavimu. Jie rengė kitas varžybas, tačiau pasaulio krepšinio čempionatas – pirmas toks didelis šios sporto šakos renginys. Todėl japonai dar nesupranta, kurie specifiniai dalykai organizuojant krepšinio varžybas yra itin svarbūs, o kurie ne tokie svarbūs. Be to, jie labai preciziškai laikosi patvirtintų taisyklių, nors ir nepraktiškų. Dėl to yra tekę kalbėti ir šiek tiek pakeltu tonu, kad būtum išgirstas ir kad organizatoriai suprastų, jog kažkas tikrai netinka.

Pirmomis dienomis Japonijoje buvo sunku, tačiau vėliau tapo lengviau. Neoficialiai girdėjau, kaip Tarptautinė krepšinio federacija (FIBA) paskirstė organizacinio darbo pajėgas abiem šių metų pasaulio čempionatams: Brazilijoje rengiamoms pasaulio moterų pirmenybėms FIBA skyrė 5 proc., o Japonijoje vykstančiam pasaulio vyrų čempionatui – 95 proc. organizacinio darbo laiko. Gal tie skaičiai ir nėra visai tikslūs, bet jie šį tą pasako.

– Ar krepšininkai patenkinti gyvenimo sąlygomis?

– Jaučiamas finansavimo stygius. Tai atsiliepia maisto kokybei ir kiekybei. Dabar maistas tapo geresnis, tačiau jo įvairovė dar nėra tokia, kokia turėtų būti pasaulinio lygio varžybose. Pirmomis čempionato dienomis Hamamatsu mieste šiek tiek pakritikavome valgių kokybę ir ji pagerėjo. Maisto kiekiu dabar taip pat nebesiskundžiame, jo užtenka, bet įvairovė galėtų būti didesnė. Būna, žaidėjai ateina valgyti šiek tiek vėliau ir neberanda vieno ar kito patiekalo. Tenka sakyti, kad atneštų dar. Negali teigti, jog maisto nėra ar jo neužtenka, tačiau visko reikia prašyti. Japonija iš visų pusių apsupta vandens, garsi žuvų patiekalais, sušiu, tačiau nė karto jo taip ir neragavome. Maistas – europietiškas, kartais labai atsargiai pridedama ir japoniškų valgių. Aišku, tai gerai, bet sušis – visame pasaulyje žinomas ir mėgstamas patiekalas, o čia jo visiškai neskanavome. Iš pradžių krepšininkams buvo net neleidžiama iš restorano į kambarius neštis bananų ir vandens, tačiau vėliau vandens jau galėdavo pasiimti. Žaidėjai visko yra matę, bet Japonijoje, atvirai sakant, jie tikėjosi daugiau, negu gauna. Vylėsi, kad sąlygos bus geresnės. Pasaulio čempionatas turėtų būti šiek tiek aukštesnio lygio, tačiau viskas remiasi į pinigus.

Klaidino ir Atėnuose

– Lietuvoje verda daug diskusijų dėl rungtynių tvarkaraščių pakeitimų.

– Bėda ta, kad informacija apie tvarkaraščių pakeitimus Japonijoje mūsų nepasiekia. Paprašiau gidės visą informaciją apie tvarkaraščio pakeitimus pateikti raštu, nes nežinome, nei kurią valandą žaisime, nei kokios spalvos aprangą vilkėsime. Sekmadienį ketvirtfinalio rungtynių grafiką gavau pusę trijų nakties, nors japonai žadėjo jį atsiųsti iki 23 val. 30 min. Žinoti tvarkaraštį labai svarbu ne dėl to, kad bijome pavėluoti į mačą. Visa mūsų dienos programa sudaryta atsižvelgiant į tai, kuriuo metu vyks rungtynės. Pagal tvarkaraštį planuojame treniruočių, pietų laiką, deriname maistą. Jeigu nežinome, kada teks žaisti, kaip turime planuoti treniruotę? Juk galime ją surengti visiškai ne tuo metu, kuriuo reikia. Krepšininkų organizmas jau ir taip išbalansuotas – tai tenka žaisti 10 val., tai 20 val. O kur dar laiko juostų skirtumas. Kartais informacija apie tai, kad keičiamas rungtynių laikas, pirma pasiekia žiniasklaidą, o tik paskui mus.

– Ar Japonijoje pirmą kartą patyrėte sunkumų dėl tvarkaraščio pakeitimų?

– Ne. Per Atėnų olimpines žaidynes vos prašvitus pusfinalio rungtynių dienai, septintą valandą, man paskambino gidė ir pranešė, kad keičiamas mačo laikas, todėl esą turime kitu metu surengti treniruotę. Paprašiau jos visą informaciją apie laiko pakeitimus pateikti raštu. Gidė to nepadarė, tačiau tikino, kad jai paskambino iš organizacinio komiteto ir perdavė šią žinią. Paskambinau sporto direktoriui, bet jis tokią informaciją paneigė. Įsivaizduokite, kas būtų buvę, jei olimpinių žaidynių pusfinalio dieną būtume patikėję gidės žodžiais ir nuėję į treniruotę anksčiau. Esu susidūręs su panašiais dalykais, todėl reaguoju į tai labai jautriai.

– Buvo daug nepatenkintųjų sekretoriato darbu, skųstasi ir teisėjais. Ar dėl to turėjote priekaištų?

– Per grupės varžybas buvo stengiamasi, kad kiekvienam žemynui atstovautų maždaug toks pats skaičius teisėjų. FIBA laikėsi principo, jog „visiems turi kliūti“. Prasidėjus finaliniam čempionato etapui į Saitamą atvyko tik geriausi, pasaulyje pripažinti arbitrai.

Hamamatsu mieste sekretoriatas labai dažnai klydo ir, kiek žinau, įpusėjus grupės varžyboms buvo pakeistas. Nemažai klaidų jis padarė ir per mūsų rungtynes. Macijausko taškai kelis kartus buvo įrašyti Gustui, tačiau tai – juokas. Atsitiko taip, kad varžovai jau buvo surinkę penkias komandines pražangas, o mesti baudų japonai mums neleidžia. Pasirodo, sekretoriatas nesuskaičiavo visų komandinių pražangų, tik dvi. Kitą kartą vienas teisėjas įskaitė dvitaškį, nes kamuolys buvo išmuštas iš krepšio, tačiau netrukus kitas nusprendė, jog nereikia jo įskaityti. Gerokai pasiginčiję arbitrai nutarė taškų neįskaityti ir atidavė kamuolį brazilams, nors jis priklausė mums. Taip neturėjo būti. Teisėjams bent jau derėjo skirti ginčo kamuolį. Saitamoje sekretoriatui priekaištų kol kas neturėjome, tačiau matėte, kad rungtynių su italais pabaigoje šiek tiek diskutavome dėl sekundžių dalių.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Sportas su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.