Ilgametis Smiltynės girininkas Algimantas Laurinaitis per daugiau nei penkiasdešimt metų regėjo ne vieną šimtą gaisrų, siaubusių Kuršių neriją. Tačiau gegužės mėnesį įvykusią katastrofą girininkas linkęs pavadinti šimtmečio gaisru.
Gyva vaikščiojanti legenda – Kuršių nerijos nacionalinio parko Smiltynės girininkas Algimantas Laurinaitis. Ne vien todėl, kad šiemet degė jo tėvų, brolio ir sesers bei jo paties rankomis sodintos kalnapušės ir paprastosios pušys. Tiesiog miškuose ir šalia jų augęs, eigulio tėvo mokytas mylėti medį pasekė jo pėdomis. Kaip ir jo broliai, iš kurių vienas tragiškai žuvo. Algimantas iki smulkmenų gali papasakoti apie Smiltynę siaubusius gaisrus. Ir ne bet kaip, o rodydamas daugybę sukauptos informacijos. Prieš dešimtmetį jis pradėjo rinkti medžiagą apie gaisrus, liūtis, uraganus. Tam skyrė keletą albumų.
Didysis 1995 metų gaisras
„1995-ųjų gaisrą žurnalistai buvo pavadinę amžiaus gaisru. Tada išdegė 60 hektarų miško. Bet argi palyginsime jį su šių metų katastrofa, kai sudegė daugiau kaip 200 hektarų. Ten buvo ir mano rankomis sodintų medžių. Po 1995 metų gaisro pradėjau rinkti ir kaupti originalias laikraščių ir žurnalų, rašiusių apie gaisrus, iškarpas. Ta mano surinkta istorija aprėpia vienuolika metų”, – pasakojo girininkas.
Prieš kelerius metus jis nusipirko fotoaparatą ir pats fotografavo įvykius, į kuriuos dažniausiai atskubėdavo vienas pirmųjų. Tiksliai, kaip iš rašto, girininkas primena, kad 1995-aisiais pušynas užsiliepsnojo balandžio 23 dieną 13 valandą 30 minučių. „Gerai atsimenu datą – mano sūnaus gimimo diena”, – paaiškino. Gaisras – nuolatinis miško persekiotojas ir didžiausias siaubėjas. Tų metų gaisravietės pėdsakų jau tarsi ir nėra. Girininkas parodė želiantį jaunuolyną – atsodintą miško plotą. Vietoj šimtamečių kalnapušių čia sodino daugiau paprastų pušų, mat, pasak Algimanto, kalninės savo misiją atliko, stipriomis šaknimis sutvirtino kopas. Per vienuolika metų pušelės išsistiebė iki metro, kitos, kiek vėliau dygusios, – pusmetrinės ar žemesnės.
Algimantas girininku Smiltynėje pradėjo dirbti 1973 metų rugsėjį. Kasmet miškas degdavo, pasitaikydavo net iki trisdešimties gaisrų. Išdegdavo vienas ar du hektarai, kartais tik keli arai. „Didysis sukrėtimas buvo 1995-aisiais. Jau maniau, kad tokia katastrofa daugiau nepasikartos. Bet šių metų nelaimė pranoko viską”, – sakė žmogus.
Persekioja stichinės nelaimės
Girininkas Laurinaitis šiųmečio gaisro informaciją irgi sudėliojo į albumą. Jame – jo darytos nuotraukos, nors, kai prisiminė pirmąsias akimirkas atskubėjus į šeštąjį Smiltynės-Nidos kilometrą, ne fotografijos rūpėjo. Iškart, kai tik gavo priešgaisrinės apsaugos budėtojo signalą, Algimantas išlėkė į įvykio vietą.
Budėtojas gaisrą pastebėjo žvalgydamas miškus nuo dvidešimties metrų bokšto Smiltynėje. Akimirksniu buvo sukelta ant kojų Neringos priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba. Dvi mašinos atskubėjo iš Smiltynės. Tuoj pat į gaisravietę atvažiavo ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas Viktoras Kolokšanskis.
„Atlėkiau iš Nidos per pusvalandį. Pirmas man paskambino mariose žvejojęs pažįstamas žvejys, dar po minutės pranešė budėtojas iš stebėjimo bokšto”, – dalijosi patirtu siaubu Kolokšanskis. Jo rankose buvo sutelktas visas gaisro gesinimo darbų organizavimas. Vienoje rankoje – racija, kitoje – telefonas, o liepsna šniokšte šniokštė, stumiama nepastovios krypties vėjo. Nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas, atsakingas už priešgaisrinę apsaugą, pradėjo kviesti gelbėjimo komandas iš Klaipėdos, bendravo su valdžios atstovais.
Kai girininkas Algimantas atskubėjo į gaisravietę, kartu su vyrais mėgino stabdyti liepsną, bet po kelių minučių suprato, kad patiems reikia skubiai gelbėtis, – taip greitai pleškėjo sausi sakingi šimtamečiai medžiai.
„Vienu momentu tikrai pasidarė negera, kai nebegalėjau įžvelgti, kas dedasi už kelių dešimčių metrų. Pakėliau galvą ir pamačiau, kaip ugnis rieda tolyn”, – pasakojo Algimantas.
Priežastis spėjama
Patyrusio girininko teiravausi, kokios galimos gaisro priežastys. „Gaisro priežastis nenustatyta. Galėjo liepsna įsiplieksti nuo storo stiklo šukės, bet tai mažai tikėtina. Galbūt nuo numestos nuorūkos, o gal tyčia kas padegė, gal dėl žmogaus neatsargumo”, – samprotavo Algimantas. Tačiau jo patirtis byloja, kad greičiausiai buvo numesta nuorūka. Tokios versijos jis linkęs laikytis ir dėl kitko. Smiltynės miškas vėl degė liepos 28-ąją. Gaisras kilo rytą apie 8 valandą, laukymėje netoli Naujosios perkėlos. Išdegė maždaug hektaras miško. Degė visai netoli nuo didžiosios gaisravietės. Girininko manymu, tą kartą miškas buvo padegtas. „Klausė manęs meras, kokia bėda ištiko. Atsakiau jam: gerai, kad didelės bėdos nebuvo. Jei vėjas būtų pūtęs nuo jūros, miškas būtų supleškėjęs nuo kelio iki marių”, – tikino Laurinaitis.
Sklando ir kitos versijos
Dėl gaisro priežasčių pasigirdo ir kitokių versijų. Tiesa, jas paskelbė sostinės žmonės. Štai Kuršių nerijos mylėtojų bendruomenė svarstė, kad Smiltynėje kilęs gaisras gali būti kerštas už nacionalinio parko direktorės Aurelijos Stancikienės mėginimus riboti neteisėtas statybas nerijoje. To teiravausi nacionalinio parko direktorės Stancikienės.
„Versijos, ar gaisras nebuvo sukeltas tyčia, norint suvesti sąskaitas už neteisėtų statybų nerijoje sustabdymą, neatmesčiau. Labai galimas variantas. Gal norėta parodyti, kad nacionalinio parko valdžia rūpinasi ne tuo, kas turi rūpėti. Juk dar nebuvo užgesintos liepsnos, o spauda jau mirgėte mirgėjo angažuotais straipsniais, kad nacionalinio parko direkcija nesusitvarko su kilusiu gaisru”, – komentavo Stancikienė.
Kada atgims miškas
Paklaustas, kiek metų praeis, kol Smiltynėje ataugs daugiau kaip 200 hektarų miško, girininkas Laurinaitis sakė, kad užaugusius medžius, kuriuos sodins gal po metų kitų, tikrai pamatys du jo užaugę anūkai, kuriems šiandien 4 ir 7 metai.
„Va tada jie galės paskaityti mano surinktą Smiltynės gaisrų istoriją”, – sakė Laurinaitis. Dabar miškininkai rengia kirtimų projektus. Kai kur jau darbas pradėtas. Palei Smiltynės-Nidos kelią jau iškirsta 12 hektarų sudegusių apanglėjusių pušų. Dirbta buvo lygiai dvi savaites. „Dabar turime tobulos technikos. Yra tokių mašinų, kurios medį sutrupina ir paberia skiedras. Dar kol kas neapsispręsta, kaip naikinsime ugnies pėdsakus. Nuolat sulaukiame įvairių siūlymų, žmonės siūlosi į talką, ir ne tik iš Lietuvos”, – aiškino girininkas.
Tiesa, jo mintyse kirba dar vienas sumanymas. Dabar važiuojant iš Smiltynės į Nidą išdegęs miško masyvas stūkso it skaudus priminimas, kad tai, kas augo šimtmečius, liepsnos sunaikina per minutę. Girininkas norėtų palikti plotelį sudegusių kalnapušių kaip paminklą, galintį priminti žmogui skaudžią tiesą.
Patirti nuostoliai
Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorės pavaduotojas Kolokšanskis nesiryžo įvardyti, kokią žalą padarė nerijai miškus siaubęs gaisras. „Dar skaičiuojama”, – sakė pareigūnas. Tiesa, spaudoje teko matyti minimą 5 mln. litų žalą. Tik po žiemos bus galima apskaičiuoti, kokia žala padaryta faunai, bus detaliau suskaičiuota, kiek miško gyvūnijos žuvo liepsnose. Atskira eilutė – žala augalijai.
Dar nesuskaičiuota, kiek kainavo užgesinti tokį didelį amžiaus gaisrą. Klausiau ir girininko, ir nacionalinio parko vadovo, ar bent buvo pagerbti žmonės, gesindami gaisrą aukoję ir gyvybes, ir sveikatą, ar jiems deramai padėkota. „Ne dėl apdovanojimų dirbome ir dirbsime. Man įteikė sidabrinį ženkliuką Neringos meras, padėkos raštas atėjo iš ministerijos. Tik žinau, kad tikrai nebuvo pagerbti to nusipelnę žmonės, ypač tie, kurie gaisravietės nepaliko nei dieną, nei naktį. Jie tikrai nepelnytai pamiršti”, – teigė girininkas Laurinaitis.