Šį rudenį Kęstutis Jablonskis su grupe išleidžia dvyliktąjį albumą, brandintą dvejus metus. Plokštelės muzika varijuoja nuo bliuzo iki pankroko, ir kalbama, jog šis darbas dainininko diskografijoje bus rimčiausias ir sunkiausio skambesio.
„Viskas jau nušlifuota – tereikia atlikti baigiamuosius darbus, vadinamąjį „masteringą”, ir leisti… Dabar man – poilsio stadija, nieko nekuriu. Bet kažkoks blizgutis jau sukasi galvoje, – pasakoja Lietuvos estrados senbuvis.
– Jeigu impulsas yra, reikia jį išnešioti, bet būna, kad užmirštu… Visada pirma kuriu muziką – daina yra melodija. O žodžiai yra žodžiai. Juos prie melodijos pritaikai.”
Kokia albumo nuotaika?
Jame daug slaptų minčių, nueito gyvenimo nagrinėjimo. Yra ir kitokių dainų – pavyzdžiui, bliuzas apie barą, kuriame romantiškai susipažįsta pora… Visi rimti tekstai šiaip jau. Dabar galvoju, kad kurį laiką pataikavau liaudžiai, mėginau kurti popsinius „gabalus”, o šiame albume – viskas, ką pats galvoji.
Ties kuriuo pataikavimo liaudžiai laipsniu popmuzikos kūrėjas turi stabtelt?
Kad grynas popsas visur dabar vyrauja, visur… Man baisu. Siaubas. Kaip taip gali būti?.. Ta keista mada – daryti „koverius”, perdaryti svetimus kūrinius, kad tik išpopuliarėtum… Manau, turėtų būti skatinama kurti dainas, o ne jas kopijuoti, ką ragina daryti Lietuvos popmuzikos monstrai, visokie „menedžeriai”…
Dar pageidavimų koncertai, kur žmonės visai „grybauja”. Nejaugi nebėra kažkokios kartelės? Įsijungiu – kaimo juozas su gitara dainuoja per „teliką” apie mamą. Ir vis tą patį: „Smilkiniai pabalo, lauki prie vartų…” Aš irgi esu dainą apie mamą parašęs, bet vengiau tų „pabalimų”.
Ko daugiausiai klausotės?
Džiazo. Roko – gero. Hardroko. Soulo, bliuzo, ritmenbliuzo. Visada sakau, kad reikia mokytis iš to, kas pasaulyje geriausia. Ir labai gėda, kad mūsų popmuzika prastesnė už Latvijos ir Estijos.
Pats neturėjote minčių prodiusuoti jaunų atlikėjų?
Mano sukurtas dainas dainuoja Ž. Žvagulis, I. Starošaitė, S. Donskovas, B. Petrikytė… Galėčiau dirbti ir su jaunimu, bet aš labai rimtai vertinu tokį darbą. O čia ateina mergaitės – nori būti dainininkės. Paprašau padainuoti – intonacijos nelaiko… Klausiu, ko klausaisi? Pavardija lietuviškas merginų grupes. Taip, sakau, kaip jos dainuoja, tu jau moki! Dabar mokykis iš normalių atlikėjų. Tad dažnai būna: ateina su ugnele, o išeina nunarinusios galvą ir nebegrįžta.
Vadintumėte jas popso aukomis?
Et, prisižiūri muzikinių realybės šou ir svajoja. Bet nežino, kad kritimai iš šlovės laiptų labai skaudūs. Ne kiekvienas juos pakelia. Kam mėginti? Geriau daryk savo. Juk, žiūrėk, atsiranda ir nežinomų grupelių, kurių veiklai nereikia jokio papildomo postūmio.
Esate persirgęs žvaigždžių liga?
Aš ir dabar sergu, ko gero. Esu chroniškas ligonis, – juokiasi.
Tebetrokštate dėmesio ir pripažinimo?
Ne. Aš daugiausia galvoju, kad darbo būtų. Pasitaiko visokių koncertų: kartais „kabake” žmonės nė nekreipia dėmesio, kas groja, o kitąsyk susirenka pilna aikštelė gerbėjų. Visko reikia patirti. Tai sunki profesija.
O jeigu antrą kartą būtų reikėję pasirinkti – ar eitumėte tuo pačiu keliu?
Taip. Niekur nuo to nedingsi… Buvau aš pabėgęs, nebegrojau – sprendžiau dilemą. Dirbau dirbau, ir supratau, kad groju ne tai, ko reikia Lietuvai. Muzikantai išsiskirstė, palikau vienas ir išėjau dirbti į videonuomą. Paskui pinigų susitaupiau ir sugalvojau solinį albumą įrašyti.
1992-aisiais išleidau pirmąjį savo kompaktą „Kelias”. Jis turėjo didžiulį pasisekimą. Šitaip atgimiau. Esu prikūręs tų „gabalų” – LATGA-A (Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra. – Aut. past.) apie 160 mano dainų yra užregistravusi… Dabar štai naujų įrašėme. Visiems parodysim, gal kas susidomės… Aš nesu labai landus. O gal reikėtų. Bet man nepatinka naudotis pažintimis. Turiu savų principų.
Dar nesijaučiate savo muzika žmonėms pasakęs viską, ką norėjote?
Niekada nebūna viskas pasakyta. Štai, ką tik įrašėm albumą, – o jau norisi ko nors naujo, nors ir senąjį valandų valandas gali tobulinti. Dabar roko operą galvojame kurti. Tekstą jau turime, beje, religinį. Jeigu dainą parašai, tai kodėl roko operos nesugebėtum?
Jūs religingas?
Į bažnyčią neinu, bet neneigiu, kad Dievas yra. Esu prietaringas. Ne vieną kartą yra man buvę tokių nuotykių, kai mintis aplenkė mano gyvenimo eigą: staiga pajuntu, kad bus avarija – už penkių sekundžių tai įvyksta. Taigi kai šmėsteli tokia mintis – „tfu tfu tfu”, ir viskas.
Kęstai, su kokiu gyvūnu save palygintumėte?
Niekada nesu pagalvojęs, – susimąsto. – Su kupranugariu.
Esate toks pat kantrus?
Daug ant savo pečių pakėlęs.
Nepavargstate nuo kelionių po visą šalį?
Pavargstu. Namuose išsimiegu, juk daugiau niekur nedirbu. Šiandien štai pietus išviriau, kol žmona darbe buvo, kambarius susitvarkiau, pagulėjau valandikę ir išvažiavau gastroliuoti…
Gerai, jog „chebra” susirinkusi tokia, kad sutiko groti tai, kas mums patinka, o ne kas leidžia „užsikalti”… Man dabar toks gyvenimo etapas: suprantu, jog pinigų daug nereikia – kad tik pajėgtum užsidirbti tiek, kiek reikia žmona ir sūnumi pasirūpinti.