Sename sode sekama stiklo pasaka

Panevėžio rajonas, Linkės kaimas, Kartanų sodyba – toks tikslus adresas vietos, kurioje vyksta stiklo menininkų simpoziumas „Stiklo sodas“.

Viskas labai realu, kol nepatenki į pačią sodybą. Tačiau užtenka pasidairyti po seną sodą, kuriame savaitę triūsė stiklo meistrai iš Estijos, Latvijos bei Lietuvos, ir realybė išnyksta.

Ši vieta atrodo kažkokia neįprasta, pilna paslapčių ir keistų neatpažįstamų objektų. Tikrovė čia persipina su fantazija, gamta su menu, duodamos peno viena kitai ir sukurdamos fantastiškus vaizdus.

Kur dar kitur pamatytum kopėčių skersinius iš skaidriausio stiklo ir malkinėje kabantį įstabaus grožio sietyną, tarsi atkeliavusį iš pačios Venecijos.

Stiklo menininkė Eglė Kartanaitė antrąkart rengia simpoziumą „Stiklo sodas“ savo tėvų sodyboje, netoli Panevėžio esančiame Linkės kaime.

Į simpoziumą ji pasikvietė garsius stiklo meistrus, kurie savo fantaziją galėjo rodyti kurdami kompozicijas pačioje sodyboje ir joms naudodami ne tik stiklą, bet ir kitas medžiagas, įvairiausius rakandus ir net baldus.

Lietus menininkams pakišo idėjų

Senų obelų paunksnėje išaugo stikliniai augalai, ant tarp medžių nutiestų virvių tarsi skalbiniai pakibo stiklo lakštai. Vaikštant po tokį paslaptingą sodą belieka tik spėlioti, ar tas grybų tiltas po kojomis – tikras ar iš stiklo?

Menininkai gamtos formas taip transformavo, kad jos įgavo visai kitą skambesį. Pastaruoju metu nuolat pliaupęs lietus ne vienam simpoziumo dalyviui davė idėjų.

Latvė Elga Grinvaldė sukūrė milžiniškus lietaus lašus, pakabino juos ant obels ir visa tai pavadino „Melancholijos lietumi“.

Jos tautietei Barbalai Gulbei idėją kompozicijai „Debesys“ davė kondensacijos procesas: vanduo kyla į debesis, o paskui vėl leidžiasi į žemę.

Artūras Rimkevičius ilgai stebėjo, kaip lietaus lašai krenta į vandenį, atsimuša ir aukštyn šokteli purslai. Tas procesas paskatino menininką sukurti įdomią stiklo objektų kompoziciją. Kad galėtų patogiai sėdėdamas grožėtis savo darbais, jis pasidarė spalvingą krėslą, kurį išgražino silikonu.

Autorius tvirtina, kad silikonas – nuostabus dalykas ir sėdėti ant juo padengto krėslo nepaprastai patogu. Todėl visą kompoziciją jis pavadino „Relax F.M.“

Spalvingais silikono raštais A.Rimkevičius išgražino ir šviestuvą.

Meistrai nešykštėjo patarimų

Simpoziumo dalyviai galėjo savo darbus kurti panevėžiečio stiklo menininko Remigijaus Kriuko įkurtoje ir vadovaujamoje stiklo studijoje „GlassRemis“.

Visi dalyviai buvo sužavėti čia dirbančių stiklo meistrų profesionalumo ir geranoriškumo. Jie sakė iš pusės žodžio suprasdavę, ko iš jų norima, o ir patys nešykštėję gerų patarimų.

Dalį darbų simpoziumo dalyviai atsivežė iš namų, nes simpoziumas bus pratęstas parodomis, kurios vyks Kaune, Panevėžyje, Vilniuje, Kėdainiuose.

„Pernai simpoziumas visiems tiko ir patiko, todėl ir šįmet nusprendėme jį organizuoti. Stiklininkams tokie renginiai yra prasmingi dėl bendravimo, pasikeitimo idėjomis, patirtimi“, – sakė simpoziumo „Stiklo sodas“ iniciatorė ir organizatorė E.Kartanaitė.

Į simpoziumą buvo pakviesti stiprūs, originalūs menininkai, su kuriais renginio organizatorė susipažino tarptautiniuose simpoziumuose, parodose.

Variacijos stiklo tema

Estė Tiina Sarapu šįmet savo šalyje išrinkta geriausia stiklo menininke (tokia ceremonija vyksta kas dveji metai). „Stiklo sode“ ji rodo kompoziciją „Šokis ratu“, kuri tęsia idėjas, sumanytas Italijoje vykusiame tarptautiniame konkurse „Trieste Contemporanca“ ir tuomet pelniusias autorei nugalėtojos vardą.

Italijos senųjų meistrų technika daromos vazos kiekvienoje šalyje įgauna ir tam tikrą savitą koloritą. Vienaip jos atrodė pagamintos Murano saloje, kitaip – Estijoje, dar kitaip – Panevėžio stiklo studijoje „GlassRemis“.

T.Sarapu sakė tik dėl laiko stokos nepanaudojusi savo kūriniuose siūlų motyvo, kurį buvo taip gerai įvaldžiusi Italijoje. Tie siūlai simbolizavo Venecijos nacionalinių kostiumų raštus. Tačiau kurdama Panevėžyje stiklo menininkė nusprendė rinktis kitą variantą: pažaisti spalvomis.

Tuo tarpu latvei Initai Emanei labiau patinka skaidrus stiklas. Savo kompozicijoje „Smėlio laikrodžiai“ ji visą dėmesį koncentruoja į formas ir faktūras, pabrėždama ypatingą stiklo skaidrumą.

Autorė demonstruoja visai kitos stilistikos lakštinio stiklo kūrinius, kuriuose įdomūs efektai išgaunami panaudojant spalvines dėmes ir siūlų ornamentiką.

Kopėčios – ne iš medžio

Įdomu, kai stiklas įgauna netikėtas buitines formas, kurioms pati medžiaga suteikia visai kitą skambesį.

Panevėžietis R.Kriukas pernai simpoziume eksperimentavo su stiklo pliauskomis, o šįmet sumanė dar originalesnį variantą: iš savo sodybos atsivežė senutėles kopėčias ir trūkstamus jų skersinukus padarė iš stiklo.

Estė Eeva Kasper, besidominti stiklo istorija ir šią discipliną dėstanti studentams Estijos dailės akademijoje, nusprendė iš kaimo aplinkos pasprukti į rūmų prabangą ir sukonstruoti Venecijos sietyną. Pasak autorės, tik dėl nepaprasto jo grožio, nes šviestuvo funkcijos jis neatlieka.

Kaunietis Arūnas Daugėla pastaruoju metu eksperimentuoja veido ir kaukės tema. Jis komponuoja į visumą ne tik skirtingas formas, bet ir skirtingas medžiagas. „Frankenšteine“, kuriam idėją mestelėjo literatūra ir filmai, stiklas derinamas su smėliu padengtu plastiku, iš pirmo žvilgsnio primenančiu keramiką.

Organizatorę vainikavo karaliene

Pati simpoziumo organizatorė E.Kartanaitė sukūrė du objektus. „Komunikacija tarpusavy“ savo struktūra primena vamzdyną, sukonstruotą iš alaus butelių, o prasmė slypi ir formoje, ir medžiagoje, ir pačiame pavadinime.

Savo mirusį tėvą vadinanti savuoju angelu sargu, kurio buvimą nuolat jaučianti, stiklo menininkė vieną darbą paskyrė jam. Seni darbiniai marškiniai papuošti tarsi mažais stiklo sparneliais ir pakabinti ant obels šakos.

Simpoziumo dalyviai organizatorę apibėrė pagyromis. Pasak jų, simpoziume nieko netrūkę, jie jautėsi fantastiškai, o sąlygos darbui buvo puikios. Stiklo menininkai pasakojo rasdavę pakankamai laiko ir pokalbiams, kurių metu dalijosi mintimis ir apie kūrybą, ir apie stiklininkų problemas.

E.Kartanaitė ne tik išgirdo gerų žodžių iš savo kolegų, bet ir gavo apčiuopiamą dovaną. Stiklo meistrai nusprendė ją vainikuoti karaliene ir simpoziumo uždarymo metu uždėjo ant galvos stiklo karūną.

„Gerai turėti tokią mokinę“, – teigė Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Stiklo katedros vedėjas Valmantas Gutauskas, buvęs E.Kartanaitės dėstytojas ir diplominio darbo vadovas.

Pernai savo auklėtinės tėvų sodyboje jis pastatė stebuklingą tvorą su stiklo akimis, pro kurias kiekvienam smalsu pažvelgti į stiklo sodą, o šįmet daugiau dėmesio skyrė parodiniams darbams, kuriuos eksponuos galerijose.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.