„Darbas Anglijoje. Puikus uždarbis, geros sąlygos. Anglų kalba nebūtina. Pasitinkame ir apgyvendiname”, – skelbia daugybė įdarbinimo agentūrų Lietuvoje.
Prisiklausę gražių pasakojimų apie emigrantų sėkmę, žmonės iš Lietuvos traukia svetur ieškoti geresnio gyvenimo.
Didžiojoje Britanijoje leidžiamo laikraščio „Londono žinios” korespondentė Dovilė Ilevičiūtė aplankė lietuvius, įsikūrusius Stafordšyro grafystėje, Vulverhamptono mieste. Čia ji įsitikino, kad vietos lietuvių gyvenimo tikrovė gerokai skiriasi nuo jų svajonių.
Policijos šauktis beviltiška
„Siaubas, kas čia darosi, – Vulverhamptono autobusų stotyje mane pasitiko Algimantas Zubrus. – Tikriausiai vienos dienos neužteks viską aprodyti ir papasakoti”.
Traukiame pirmojo lietuvių namo Vikarago gatvėje link. Algimantas greitakalbe dėsto, jog sekmadienį į namą įsilaužę tamsaus gymio vyriškiai nuniokojo kambarius, išlaužė durų staktas, sumušė kelis lietuvius: „Policija vis dažniau prie namo patruliuoja, du įsibrovėlius suėmė. Šiaip prašyti policijos pagalbos beviltiška. Jie susidomi nebent įvykus muštynėms”.
Jau nuo gegužės mėnesio Vulverhamptone apsistojęs vyriškis pažįsta kiekvieną miesto gatvę.
„Čia visuomet prostitutės būriuojasi. Visokiausių yra – ir plonų, ir storų, ir baltų, ir juodų”, – į gretimą gatvelę rodo Algimantas.
„O lietuvių yra”? – klausiu. „Ne. Vietiniai savo teritorijos neužleistų”, – mano jis.
Įpratę dairytis į šiukšlyną
„Iš tamsos teprasiskverbia šviesa”, – skelbia šūkis ant savivaldybės. Keliaujant Vulverhamptono gatvėmis matyti daugybė apleistų didžiulių pastatų užkaltais langais. Netoli greitkelio pastebiu dvi palapines. Algimantas sako, kad ten gyvena lenkai.
Užkaltomis langinėmis ir Vikarago gatvės namas, kuriame įsikūrę keturi lietuviai: Roza, Renata, Roma ir Kęstas.
„Visi mes atvykome per skirtingas agentūras Lietuvoje, bet atsidūrėme tame pačiame name. Jau ketvirtas mėnuo neturime nei vandens, nei dujų, – skundžiasi pedagoginį išsilavinimą turinti Renata. – Gyvatukas iš Lietuvos praverčia. Praustis juk reikia. Neseniai virtuvės lubos įgriuvo. Gerai, kad naktį, kai žmonių nebuvo”.
Pakviečia apžiūrėti namo sodo: „Čia visi šiukšles pila, nepaisydami, kad žmonės gyvena”.
Pradžioje name nieko nebuvę, visi baldai partempti iš šiukšlynų. „Pinigų neturime, o gražiai gyventi norime. Mums reikia ir žvakių, ir lovų”, – sako gražiausio kambario savininkė Roza ir priduria, kad net eidama į pasimatymą iš įpročio dairosi į šiukšlynus.
Kiek moka už nuomą, gyventojai sakė nežinantys. Jų teigimu, įdarbinimu užsiimantys lietuviai, pakistaniečiai, irakiečiai arba kiti nuomą išskaičiuoja iš atlyginimo.
„Taip nieko ir negauname. Dirbam, o pavalgyti nėra už ką. Pasiteiravus, kur mūsų pinigai, pasako, kad viskas už nuomą”, – dėsto Algimantas.
Nusipirko beisbolo lazdą
Nė vienas namo gyventojas neturi nuolatinio darbo. „Vienkartiniais darbais privilioja, bet nesumoka. Aiškina, kad už darbo valandą gauname septynis svarus. Jie pusę pasiima už nuomą ir įdarbinimo paslaugas, o mums po tris palieka. Bet net ir tų negauname”, – guodžiasi A.Zubrus.
Sumuštinių ir metalo fabrikai, grybų fermos, svogūnų, braškių, salotų, brokolių laukai – vienkartinius darbus prisiminė lietuviai.
„Kartais gatvėmis važinėja mašinos ir kviečia eiti į darbą. O kartais dar naktį įsiveržia kas nors ir liepia rengtis – darbo yra. Būna, kad iš lauko važiuojame tiesiai į fabriką.
Džiaugiamės, jei nuo ryto iki vakaro juodai dirbę po dešimt svarų gauname, o kartais nesumoka teisindamiesi, kad ne į tą autobusą įlipome. Taip verslą daro iš naujai atvykusių”, – klausausi Rozos pasakojimo.
Nuo liepos 17-osios Algimantas nebedirba: „O kam, jeigu vis tiek pinigų negaunu? Užtat nusipirkau beisbolo lazdą”.
Vietoj uždarbio – neviltis
Roza sako esanti registruota įdarbinimo agentūroje. Sumokėjusi 20 svarų už registraciją, 15 – už gyvenimo aprašymą ji darbo vis nesulaukia.
Roma iš Mažeikių rajono, Viekšnių miestelio, pažįstamų padedama su vyru atvažiavo į Airiją.
„Aštuoniolikametė dukra gyvena pas senelius. Kol dirbau Airijos grybų fermoje, siųsdavau pinigų. Nuo girtuokliaujančio sutuoktinio kliūdavo už tai, kad siunčiu pinigų, kad prašneku sąskaitas telefonu. Palikau vyrą ir atvykau į Angliją, bet dabar neturiu nė svaro nusiųsti dukrai. Mergaitei į mokyklą reikia”, – savo pasakoja Roma.
Lietuvoje moteris dirbo parduotuvėje už 300 litų per mėnesį: „Reikėjo išlaikyti ir dukrą, ir vyrą, ir tėvus, ir dar samdyti, kad malkas kas sukapotų. Maniau, kad užsienyje bus geriau”.
20-metis Kęstas užsienyje uždarbiauja jau dvejus metus. Pernai gyveno Airijoje.
„Pasisekė 600 eurų išsiųsti namo. Tačiau gėda pasakyti, kad per dvejus metus tik tiek pavyko uždirbti. Seniau statybose plušėjau, bet lenkai atėmė darbus”, – pasakoja labiausiai per sekmadienio muštynes nukentėjęs lietuvis.
Už ką mušė ir namus nuniokojo? „Ieškojo pinigų. Nieko neradę tik degtinės butelį iš šaldytuvo paėmė. Kęstą sumušė, nes manė, kad Steponas”, – prisimena Renata, Utenoje palikusi šešerių metų dukrą su vyru.
„Steponas Juknevičius – tas, kuris Rozą ir Romą atvežė, žadėjo įdarbinti, bet dingo”, – paaiškina Renata.
Užkibo ant kabliuko Šiauliuose
Žinia, kad Vulverhamptone apsilankys žurnalistė, apskriejo lietuvių bendruomenę. Mane pasitinka šešiasdešimtmetis Petras Šimkevičius ir 52 metų Aldona Šilienė, atvykę iš Šiaulių.
„Birželio 5-ąją atvažiavome. Į bėdą papuolėme per Šiaulių įdarbinimo agentūros „Infobiuras” vadovą Sigitą Kivilį, – kepurę rankoje maigo Petras. – Kiti žmonės išsigandę. Grįžo į Lietuvą pinigus praradę, o pasiskųsti bijo”.
„Nuo S.Kivilio nukentėjo Artūras Petravičius, Valentinas Spiečius iš Ignalinos, Nijolė Paliukienė iš Meškučių kaimo, Šiaulių rajono, Stasys Šimkus, Gintarė Raudoniutė iš Kelmės rajono, Butkiškių kaimo”, – aptrintą užrašų knygutę varto Petras. Kol Algimantas su dukra Samanta dainuoja, klausausi Petro ir Aldonos istorijos. Vyras dirbo Šiaulių bendrovėje „Kranai” elektriku, gaudavo 550 litų.
Aldona turi dviejų kambarių butą Kelmėje, kurio nepajėgia išlaikyti.
Kaip ir Algimantas, jiedu pinigus patikėjo S.Kivilio agentūrai.
„Abejonių buvo, tačiau įtikino. Prieš išvažiuojant žmona net apsiverkė S.Kivilio kabinete: ar viskas bus gerai? Be abejo, sakė jis, mus pasitiks ir pasirūpins. 3400 litų sumokėjom per abu. Dar 70 svarų reikėjo turėti už butą”, – pasakoja Petras. Aldona šluostosi ašaras.
Darbdaviai – iš Afganistano
„Atvažiavę į Vulverhamptoną pralaukėme gal dvi valandas, kol atvažiavo toks Dainius, – tęsia Petras. – Pirmasis klausimas, kiek atsivežėte pinigų.
Sužinojęs, kad mes turime tik 70 svarų, išrėžė, kad to neužtenka, reikia dar už įdarbinimą. O po to dar mestelėjo, kad jam S.Kivilis siunčia žmones, o pinigų nemoka”.
„Man vos širdis neplyšo, kai išgirdau, kad teks važiuoti namo, – įsiterpia Aldona. – Galiausiai iš pasigailėjimo tikriausiai įdarbino”.
Pora sako šiuo metu dirbantys afganistaniečiams Saidui ir Manueliui, kurie jiems parūpino ir gyvenamąją vietą. „Taip ir važinėjame – kelias dienas viename lauke, kelias – kitame.
Atėjus atsiskaitymo metui, reikia įrodinėti, maldauti kiekvieno grašio. Esame pastumdėlių vietoje. 300 svarų jie mums skolingi, o sako, kad darbų nėra, – važiuokit namo”, – kalba Petras.
„Mes nieko neturime. Kartais pusę šešių įpuola kas į kambarį, kaip ant šunų rėkia: „Kelkitės, važiuokit į darbą, o tu, kvaily, nevažiuosi”, – vargais dalijasi Aldona.
Akiratyje – Ispanija
„Gal grįšite atgal į Lietuvą?” – paklausiau pašnekovų.
Lietuviai ilgai purto galvą. Petras rankose varto kelionių agentūros lankstinuką. „Kaip iki Ispanijos nuvažiuoti? Kiek bilietas kainuoja? Sako, Ispanijoje šįmet obuoliai gerai užderėjo.
Galbūt pavyks susigrąžinti, ką praradome”, – viltis į kitą šalį deda Petras.
Jam linkčiodama pritaria Aldona. Tuo tarpu Algimanto svajonė – laimėti bylą prieš jį apgavusius šiauliečius ir pats atidaryti legalią įdarbinimo agentūrą. „Kad baigtųsi banditų kadencija”, – ryžtingai kalba vyras.