Esu rašęs apie Kuršmarių žvejų mėgėjų valtininkų nesėkmes. Taip jiems atsitinka dažniausiai, kai nėra srovės, pučia šiaurės arba šiaurės rytų vėjas.
Patekai į tokias sąlygas, nieko gera nesitikėk (nors, tiesą sakant, būna ir išimčių: vieną kitą žuvelę imi ir prisivilioji). Sėdi žvejys valtyje, supasi ant bangų, atidžiai (širdyje su viltimi!) stebi dugnines. Grįžta tada tikras žuvautojas į namus tuščias, bet nesupykęs. Žvejyba nepavyko. Prieš gamtos išdaigas esi bejėgis.
Tačiau būna ir netikėtai apmaudžių dienų. Taip atsitiko praėjusį sekmadienį žvejojant mariose. Oras nuostabus, palankus, pietvakarių vėjas, normali iš marių srovė. Nuotaika puiki. Daug vilčių, kad žvejyba pavyks.
Sustojome tolokai už Kiaulės Nugaros. Užmetėme septynias dugnines, ir darbas prasidėjo. Ilgokai tylu, ramu. Šiek tiek netikėta. Pirmieji patikrinimai, sliekai apdraskyti. Pagaliau ir laimikis pasirodė: juokingai maži pūgžliai ir piršto dydžio ešeriukai. Kas čia dabar? Aišku, esame seklumoje. Užpuls pūgžliai, nespėsi sliekus keisti. Patyrę žvejai ne dėl tokios žuvies į marias plaukia. Nesolidu.
Pabėgome į gelmę. Penki šeši metrai gal duos naudos. Sėdėjome ilgokai. Dugninės – nė krust. Solidžiu masalu niekas nesidomi. Net pūgžliai. Sliekus keitėme nedažnai, tik tada, kai jie išmirksta, nerodo gyvybės ženklų. Kokia žuvis tokiu masalu maitinsis!
Bėgo valandos. Išlakstė kaimyninės valtys. Tiesiog gražus nekibimas. Galvok, kaip nori, o protingų argumentų, kad tokiomis palankiomis oro sąlygomis žvejai mėgėjai patiria fiasko, sunku surasti. Vienintelė mintis: gal kaltas besikeičiantis slėgis. Deja, patvirtinti tai negalėjome, nes barometro duomenų nežinojome.
Taip ir prabėgo sekmadienis mariose. Grįžome be žuvies. Žinoma, apmaudu, kiek netikėta. Bet Kuršmarės turi savo dėsnius, „charakterį”, kuris nenuspėjamas. Reikia viską kantriai iškęsti, išgyventi ir… likti marių draugu ir bičiuliu.