Tęsiame pokalbį su Audriumi Jakštu, grįžusiu iš žūklės Norvegijoje.
– Kelionė jums atgal į namus neprailgo?
– Aišku, ne. Buvome kupini dar „karštų” įspūdžių. Komentavome situacijas, juokavome. Beje, prisiminėme, kad pavyko pagauti ir skumbrių. Jas mokėjome paruošti greitam maistui: vakare išvalę nuo kaulų, užbarstėme visokių prieskonių, ir pusryčiams – geriausias patiekalas sumuštiniams.
Kadangi kelionė buvo skirta ir poilsiui, grįždami dar du kartus sustojome pažvejoti. Vienoje vietoje – Tornejokio upės aukštupyje gerą valandą gaudėme ir lydekas, ir ešerius, nors tikėjomės lašišinių žuvų. Suradome pakelės kempingą, kuris buvo nuostabiai pigus, mokėjome iš viso 28 eurus. Šeimininkai viskuo aprūpino, išskyrus baltą patalynę. Mes turėjome miegmaišius. Sustojome prie lašišinės upės. Pagavau tris didelius ešerius su… museline meškere (!). Stebėjausi, kad jie kimba ant tokio masalo. Turbūt žemas vandens lygis ir aukšta jo temperatūra neleido maitintis lašišinėms žuvims.
Žvejybą labai apsunkino mašalai. Jų buvo daug ir labai aršių. Nors buvome tam pasiruošę, turėjome specialių kremų, bet tie kraugeriai ir jokių kremų nebijo.
Turėjome malonių susitikimų. Jau antrą dieną Sienjos salos viešbutyje „Mefiordbrygge” bendravome su lietuvaite Rūta. Ji ten dirbo, nors pagrindinė darbovietė – senelių globos namai. Moteriškė seniai ten gyvena, turi savo draugą norvegą. Kas įdomiausia: Rūtos sūnus yra Klaipėdoje, mokosi kartu vienoje klasėje su mūsų grupės dalyvio Petro Jundulo sūnumi. Štai kokių netikėtų ir malonių susitikimų būna.
Vieną vakarą Rūtos draugas Rolfas pakvietė pasisvečiuoti savo namuose. Maloniai ir įdomiai prabėgo susitikimas su mūsų naujais pažįstamais. Šeimininkas vaišino norvegiška žuviene. Ji neįprasta: su oto ir lašišos gabalais ir grietinėle. Ne sriuba, o beveik košė. Man labai patiko. Ragavome džiovintos kietos menkės, kurią prie mūsų akių Antanas ant akmens daužė, kad būtų minkštesnė ir galėtume atskirti gabalais. Įdomus patiekalas. Šeimininkas vaišino viskiu iš įspūdingo butelio, mes pasiūlėme savų gėrimų.
Beje, buvome pakviesti atvykti kovo mėnesį gaudyti menkių, kurios, atplauks iš Barenco jūros. Jos kitokios – skanesnės nei čionykščios.
Aname interviu pasakojau, kad iš Talino į Helsinkį patekome greituoju keltu. Pasirodo, jų yra dar du: vienas perkelia keleivius per tris valandas 30 minučių, o vadinamasis lėtasis, skirtas suomiams, tą vandens atkarpą įveikia per… 12 valandų. Pasirodo, suomiai atplaukia į Taliną nusipirkti pigesnių prekių, ypač alkoholinių gėrimų. Jų į tėvynę gali atvežti, bet Estijoje privalai užtrukti… 24 valandas. Taip ir sukasi „ugninių lašų” mėgėjai.
– Kaip suprantu, žvejyba pavyko, parsivežta pagautos užsienietiškos žuvies, ilgam išliks neišdildomų įspūdžių.
– Taip. Be viso matyta, teko stebėti įspūdingą tuntą skumbrių, kurios siautė vandens paviršiuje, nes jas išgąsdino ar dideli grobuonys, ar dar kas nors. Galėjo jas išbaidyti ir delfinai. Kartais jie pasirodo ir prie katerių. Man jų neteko matyti.
Prisiminsime kultūringą aptarnavimą, rūpestingus tvarkingų kempingų ir viešbučių šeimininkus. Nuostabi, nors ir rūstoka gamta, puikūs Suomijos keliai. Autostradose lėkėme iki 140 km per valandą greičiu.
– Nekuklus klausimas: kiek ši kelionė paplonino jūsų pinigines?
– Nieko baisaus. Įveikėme per 4400 kilometrų. Apskaičiavome, kad išvyka ir visi malonumai kainavo kiekvienam maždaug du tūkstančius litų. Už malonumus gyvenime visuomet reikia mokėti. Nesvarstydamas pakartočiau tokią kelionę ir kitais metais. Beje, tos vietovės vis labiau populiarėja tarp Lietuvos žvejybos mėgėjų. Jų vis daugiau kasmet atvyksta ir pažvejoti, ir pailsėti. Grįždami namo, sutikome ir lietuvių grupes, kurios vyko žvejoti į Norvegiją.