Nors sostinė toli nuo pajūrio, Baltijos jūros bei uosto temos čia nėra pamirštos. Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetas taip pat skiria dėmesio jūrai, prisideda analizuojant ir sprendžiant svarbias jos problemas. Apie tai kalbamės su Vilniaus universiteto profesoriumi Rimu Žaromskiu, jūrą tyrinėjusiu didžiąją savo gyvenimo dalį.
– Ar tautiečiai skiria pakankamai dėmesio jūrai?
– Drįsčiau sakyti, kad lietuviai išvis nėra jūrininkų tauta. Visų pirma Lietuvos valstybė prie jūros niekada nesiglaudė, netgi, sakyčiau, nugarą jai buvo atgręžusi. Visas žvilgsnis buvo nukreiptas į rytus. Be to, beveik visą laiką mūsų pajūriu norėjo disponuoti kitos tautos: normanai, vokiečiai, rusai. Šiandien pagrindiniai mūsų su jūra susiję siekiai – maudynės, kopos, gražus laisvalaikis. Tad reikėtų suvokti, kad jūra – valstybės ir tautos prioritetinis dalykas, leidžiantis išeiti į pasaulį.
– Į kokias Baltijos jūros tyrinėjimo sritis orientuojasi Gamtos mokslų fakultetas, kuriame dirbate?
– Iš specialistų, kurie orientuotųsi tik į jūrą, tesu aš vienas. Tačiau fakultete dirbantys mokslininkai domisi Baltijos jūros istoriniais klausimais, krantotyra, uosto taršos problemomis, jūrų hidrologija.
– Kokia jūrine sritimi šiuo metu domitės Jūs? Ką tyrinėjate?
– Pagal specialybę esu okeanologas – krantininkas. Tačiau paskutiniu metu didžiausią dėmesį skiriu uostams. Supratau, kad lietuviai apie uostus, o ypač Baltijos jūroje esančius, neturi supratimo. Todėl ryžausi parašyti monografiją „Baltijos jūros uostai”, kurioje didelį dėmesį skiriu rytinei Baltijos daliai. Šią monografiją planuoju užbaigti po pusmečio.
– Kaip vertinate Klaipėdos uosto darbą šiandien?
– Klaipėdos uostą tvarkome ne kažin kaip. Galbūt tam turi reikšmės sovietmečio palikimas, kai uostas buvo beveik nevystomas. Uostas turi išties daug krantinių, tačiau laivų – mažai. Todėl nors krova auga, kilometro mastu ji vis dar išlieka maža.
– Kokia Klaipėdos uosto padėtis, palyginti su kitais, esančiais Baltijoje?
– Pralenkiame daugelį uostų, tačiau mūsų uosto vadybinis elementas vis dar šlubuoja. Juk vieninteliai iš Baltijos valstybių turime tik vieną uostą. Latviai jų turi arti 20, o danai – per 300. Be to, Lietuva neturi nė vieno registruoto jachtų uosto. Jūrinės infrastruktūros visiškai neplečiame. Ir tai yra mūsų nelaimė.
– Kuo Baltijos jūra unikali, išsiskiria iš kitų?
– Pirmiausia Baltijos jūra yra itin mažo druskingumo. Dėl to kalti labai seklūs sąsiauriai bei gausiai įtekantis gėlas vanduo. Be to, Baltijos vandens lygis aukštesnis nei Šiaurės jūros, todėl sūrūs atlantiniai vandenys patenka į mūsų jūrą tik per didesnes audras.
– Su kokiomis opiausiomis problemomis tenka susidurti Baltijos jūrai?
– Baltijos jūros paviršiniai, apgėlėję vandens sluoksniai nesimaišo su giluminiais. Todėl į jūrą patekę teršalai grimzta gilyn, kur formuojasi pusdykumės – visiškai negyvos zonos. Vienintelė išeitis, norint užkirsti kelią jų plėtimuisi, – sumažinti taršą.
Tačiau ši problema turi ir teigiamą pusę. Dėl esamos Baltijos jūros vandenų padėties išsiliejusi nafta nespėja nugrimzti ir srovių išnešama pro sąsiaurius.
Kita problema – svetimų laivų atgabenti organizmai, kurie neretai prisitaiko ir dauginasi Baltijoje. Vieni jų yra plėšrūs ir gali sudoroti tipiškus mūsų jūrai gyvius. Štai šiuo metu prie Danijos ir Vokietijos uostų pasirodė laivagraužys – organizmas, naikinantis medieną. Tai rimtas pavojus molams, kurie statyti kombinuojant medieną ir betoną. Todėl pietinės Baltijos šalys po truputį stengiasi renovuoti savo uostus.
Taip pat svarbu, kad jūroje mažėja žuvų ištekliai. Ypač menkės, kurios laikomos vertingiausiomis Baltijos žuvimis. Todėl siūloma uždrausti keletą metų žvejoti šias žuvis.
– Kokią įtaką Baltijos jūrai turės vis šiltėjantis klimatas?
– Turėtų sustiprėti krantų ardymas, kadangi vandens lygis kasmet pakyla 6 milimetrus. Iš pirmo žvilgsnio tai nėra daug. Tačiau štai Būtingės pakrantės teritorija yra beveik jūros lygio. Tad tai gali sukelti nemažai problemų.
– Kaip galima sumažinti klimato atšilimo pasekmes jūrai?
– Apsisaugoti nuo vis kylančio vandens lygio padėtų ir keliukų statymas už kopų. Metų metus juos tvirtinant, plečiant, statant mažus pylimus, susiformuotų šiokia tokia krantosauginė infrastruktūra. Tai būtų išeitis, nes, prireikus statyti aukštus pylimus, Lietuva vargiai tam turėtų lėšų.