Pastaruoju metu gamtos stichija beveik kasmet Lietuvos kaimui pridaro šimtus milijonų litų nuostolių, kurių nėra kam padengti
Tokių nepalankių ūkininkavimui metų neprisimena ir senoliai. Praėjusio rudens sausra, labai atšiauri žiema išnaikino žiemkenčius, jų vietoje vėliau atsėtus javus išdegino vasaros karščiai, o dabar, atrodo, prasideda liūtys. Visa tai, specialistų skaičiavimais, net perpus sumažino derlių ir žemdirbių pajamas. Fermų šeimininkai jau visą mėnesį šeria gyvulius pašarais, kurie buvo paruošti žiemai. Į ne laiku ištuštėjusias valdas dairosi ir daržininkai, ir sodininkai.
Nepasitiki draudikais
Jau keletą metų Lietuvoje šnekama apie tai, kad nuo nelaimių reikia apdrausti pasėlius, gyvulius, pastatus, techniką, kitą turtą. Tačiau apsidraudusiųjų ūkininkų ir žemės bendrovių skaičius neviršija net vieno procento. Eilinį kartą būtų galima apkaltinti žemdirbius vangumu, išlaikytinių nuotaikomis. Tačiau yra nemažai manančiųjų, kad dabartinė žemės ūkio objektų draudimo sistema taip pat verta kritikos, o draudimas ūkininkams – ne pagal kišenę.
Šiuo metu ūkininkai gali apsidrausti tik vienoje – „PZU Lietuva” – bendrovėje. Už apdraustų pasėlių hektarą tenka mokėti po 200 ir daugiau litų. Tiesa, pusę draudimo sumos kol kas kompensuoja valstybė. Be to, ši bendrovė nedraudžia nuo sausros neigiamų padarinių, kurie šiemet patys didžiausi. Aiškinama paprastai: tai labai didelė, valstybės masto nelaimė, kurios pasekmių draudikai nepajėgūs užglaistyti. Susigundysi apdrausti – kaipmat subankrutuosi. Todėl draudžiama tik nuo šalnų, liūčių, krušos, vėjo padarinių ir kai kurių kitų gamtos išdaigų. Ar ne todėl kai kurios bendrovės, pavyzdžiui, „Lietuvos draudimas”, sumanę „lįsti” į žemės ūkį, tokių ketinimų greitai atsisakė.
Žemės ūkio rūmų tarybos pirmininkas Bronius Markauskas „Kauno dienai” tvirtino, kad ūkininkai vis dar negali sulaužyti nepasitikėjimo draudimo bendrovėmis ledų. Įsitikinimą, kad šioms bendrovėms terūpi tik pelnas, stiprina ir tai, kad beveik visada būna sunku įrodyti draudiminį įvykį ir gauti kompensaciją.
Geriausia – savas paramos fondas?
Nuomonių apie žemės ūkio veiklos draudimą yra įvairių. Nuo privalomojo draudimo, kaip, pavyzdžiui, priversti daryti transporto priemonių savininkai, iki nuostolių padengimo iš valstybės biudžeto. Pastarasis variantas ypač piktina kitus verslininkus, kurie taip pat patiria įvairiausių nesklandumų.
Žemės ūkio ministerija linkusi manyti, kad bene geriausiai tiktų mišri draudimo sistema, kurią sudarytų valstybinis ir privačių fondų draudimas. Beveik visi sutaria, kad draudimas turi apimti visus žemės ūkio subjektus, nes tik tada būtų sukauptas pakankamas garantijų fondas. Manoma, kad šiemet žemės ūkio nuostoliai sudarys 600-800 milijonus litų. Žinoma, tokio smūgio neišlaikytų nė viena draudimo bendrovė.
Žemdirbiai nori ne tik fondų patikimumo, bet ir patogaus draudimo. Vieną iš tokių variantų siūlo B.Markauskas. „Kiekvieną pavasarį seniūnijose žemdirbiai deklaruoja pasėlius. Šiuo metu jie galėtų parašyti pareiškimą, kad dalį ES išmokos, pavyzdžiui, 20 litų, sutinka pervesti į draudimo fondą. Lietuvoje yra apie milijonas hektarų žemės ūkio naudmenų, tokiu būdu susidarytų apie 20 milijonų litų, dar pusė tiek prisidėtų iš pievų ir ganyklų valdytojų. Be to, nereikia pamiršti 50 procentų valstybės indėlio. Susidarytų apie 60 milijonų litų draudimo fondas. Sakysite, kad tiek – mažai? Tačiau juk ne visi metai iš eilės būna tokie nelaimingi. Normaliais metais išmokų neprireiktų, todėl fondo lėšos gerokai padidėtų. Tada ir jas būtų galima investuoti, pavyzdžiui, kooperatyvų kūrimui ir įsitvirtinimui – turėti papildomą naudą”, – samprotavo žemdirbių savivaldos vadovas ir nepamiršo pabrėžti, kad tokį fondą valdytų ir žemdirbiai. Tik tada nekiltų aistrų ir abejonių: fonde yra tiek pinigų, kiek yra, ir niekas negali stengtis gauti viršpelnio ar švaistyti lėšas valdymo aparato išlaikymui.
Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Aušrys Macijauskas taip pat pritaria idėjai įsteigti ūkininkų savišalpos fondą, kurį galėtų administruoti, sakykim, Žemės ūkio rūmai. Dabar draudimo įmonėms gali mokėti ištisą dešimtmetį, o dalį lėšų atgausi gal tik vienuoliktaisiais metais. Be to, draudikai jau aiškina, kad sausra ar potvyniai – stichinės nelaimės, todėl atlyginti nuostolių jie neprivalo.
Kliūtys paramos kelyje
Žemės ūkio rūmų pirmininkas atsargiai kalba apie tai, kad jie galėtų tvarkyti draudimo fondo pinigus, nors turi tam parengtų specialistų. „Prasidėtų nereikalingi įtarinėjimai”, – sako B.Markauskas, todėl pritartų minčiai, kad šioje srityje galėtų vaisingai patalkinti kredito unijos, kurios plačiai paplitę Lietuvos kaimuose ir jau įgiję žemdirbių pasitikėjimą. Svarbu, kad paramos fondą tvarkytų tie, kuriems jis skirtas. Tai galėtų daryti ne tik Žemės ūkio rūmai, bet ir Ūkininkų sąjunga, Žemės ūkio bendrovių asociacija.
Nelinksmus samprotavimus sukėlė neseniai paskelbtos Europos Komisijos išvados, kuriose visiškai ignoruota žinia, kad Lietuva savo žemės ūkį paskelbė stichinės nelaimės zona. Skaitę išvadas tvirtina, kad apie mūsų nelaimes kalbama vos viena eilute: Baltijos valstybėse sausra padarė nuostolių pievoms ir ganykloms. Žinoma, apie nelaimių mastą būtų galima paprašyti nepriklausomų ekspertų išvadų, bet kas to imsis? Kur kas lengviau spekuliacijos ir spėliojimai. Pavyzdžiui, kad ES komisarai neleis mūsų valstybei savo lėšomis paremti nelaimės ištiktus žmones. Priežastys kilnios – bendroje rinkoje neturi būti iškreiptos konkurencijos sąlygos. Nepaisant to, kad valstybių senbuvių ūkininkai įvairių privilegijų turi nepalyginamai daugiau nei Sąjungos naujokai. Kiti siūlo turto neapsidraudusiems ūkininkams neskirti struktūrinių fondų paramos. Tokį gąsdinimą B.Markauskas vertina skeptiškai, nes ES fondų sąlygos tokių išlygų kol kas nenumato, todėl nuskriausti ūkininkai tikrai bylas laimėtų.
Kitų valstybių patirtis
Senose Europos Sąjungos valstybėse nelaimės atveju ūkininkams į pagalbą ateina ne tik valstybė, bet ir privačios draudimo kompanijos. Iš to sudaromi draudimo fondai. Pavyzdžiui, Prancūzijoje žemdirbių nuostoliams padengti šiemet bus išleista nuo 60 iki 150 milijonų eurų, o pernai buvo atseikėta beveik dvigubai daugiau. Dėl to paramos fondas gerokai išsekęs, tikimasi, kad šiemet jį papildys valstybė. Didelių nelaimų zona šiemet paskelbta beveik pusė Prancūzijos, kurios ūkininkai susigrąžins beveik du trečdalius patirtos žalos.
Savo žemės ūkiu rūpinasi ir praktiškieji japonai. Šioje šalyje didelės rizikos kultūras draudžia savanoriškai, o draudimo įmonės padengia įrodytus nuostolius. Tačiau jeigu šalyje įvyksta katastrofos, tada nuostolius atlyginti imasi pati vyriausybė. Tokiu atveju išmokama iki 80 procentų už netektį. Amerikoje taip pat veikia galingi žemdirbių paramos nelaimės atveju fondai, bet juos tvarko ir administruoja fermerių išrinkti atstovai. Tik jie nusprendžia, kiek, kam ir kada išmokėti kompensacijų.
Mūsų sąlygomis priimtiniausią žemės ūkio veiklos draudimo variantą pavesta surasti Agrarinės ekonomikos institutui. Aišku viena: turi susidaryti, kaip sako specialistai, kritinė klientų masė. Pavyzdžiui, jeigu apsidraustų bent 80 procentų žemdirbių, tada jau būtų galima teigti, kad nelaimės atveju parama būtų veiksminga ir draudimo įmokos būtų mažesnės.