Sprendžiant šeimos problemas, atžalos dažnai paliekamos nuošaly
Skyrybos – tik pradžia
Šeimoje augantys ne vieno biologinio tėvo vaikai virsta tarpininkais ar net įrankiais tėvams kovojant su buvusiais partneriais.
Nesugebėdami užtikrinti normalių santykių, sutuoktiniai įsitraukia į nesibaigiančius vaidus, kurie labiausiai žeidžia jų atžalas.
Psichologas Kęstutis Ridikas teigė, kad užbaigti ilgalaikius santykius be pasekmių įmanoma retai. „Jei sutuoktiniai išsiskyrė skausmingai, su didelėmis pretenzijomis vienas kitam, turėdami neišpildytų lūkesčių ir nuoskaudų – visa tai anksčiau ar vėliau išsilies kokia nors forma”, – sakė pašnekovas.
Įtraukia ir vaikus
Į santykių aiškinimosi žaidimą paprastai įtraukiami ir artimi žmonės – giminaičiai, draugai ir, žinoma, vaikai.
Patys sutuoktiniai stengiasi nusimesti kaltės naštą. „Juk visada norisi save „išbalinti”, parodyti mielesnį, gražesnį nei esi iš tikrųjų, nuimti nuo savęs kaltės jausmą. Jis kompensuojamas kaltę perkeliant ant kito žmogaus pečių, šiuo atveju, antrosios pusės”, – aiškino psichologas.
Anot K.Ridiko, poros mėgsta viešai deklaruoti, kad viskas daroma dėl vaikų.
Tačiau iš tikrųjų žmogus gyvena dėl savęs ir daro viską, kad pats jaustųsi geriau, nusikratytų kaltės, gėdos jausmo.
Jaučia įtampą
Tėvams skiriantis labiausiai nukenčia vaikai. Jie ieško savo kaltės. Vaikai mano, kad dėl jų netinkamo elgesio, dėl to, kad nebuvo pakankamai geri, tėvai išsiskyrė.
„Dažniausiai vaikai tiesiog nušalinami nuo sprendimų priėmimo. Jų niekas neklausia. Tai klaidinga nuostata. Vaikai turi suvokti, kad abu tėvai juos myli, abiem jie yra reikalingi”, – pabrėžė psichologas.
Anot jo, būtina vaikui paaiškinti, kad tėvai jau nebebus kartu, kad jie myli kitus žmones ir nori būti su jais.
„Kaip tėvai paruoš vaiką skausmingiems išgyvenimams, priklauso nuo pačių tėvų. Nepriklausomai nuo amžiaus, vaikai jaučia įtampą, tvyrančią namuose, nors tėvai galbūt nešoka šokio su kardais”, – sakė pašnekovas.
Klaidingas požiūris
Tėvai, psichologo nuomone, klaidingai mano, kad vaikas nesugebės suprasti suaugusiųjų sprendimų.
„Faktų apie skyrybų formalumus gal ir nesupras, bet jausmų pasaulis jiems žinomas. Todėl tėvai turėtų kalbėtis su vaiku apie jausmus. Svarbu, kad tėvai pasakytų: „Mes tave mylim, bet dabar norime būti su kitu žmogumi”, – sakė psichologas.
Lyg norėdami apsaugoti nuo nemalonių situacijų ir įtampos namuose, tėvai vaikus išsiunčia į stovyklas, pas senelius į kaimą.
„Vaikas grįžta namo po visko ir nebesuvokia, kas vyksta. Taip vaikas lieka tik dramos žiūrovu”, – teigė K.Ridikas.
Jo nuomone, taip vaikai traumuojami dar labiau, nes tėvai įsitikinę, kad vaikui bus galima viską paaiškinti tik tada, kai jis užaugs.
„Vaikui būtina viską suvokti čia ir dabar. Neturėdamas atsakymų į savo klausimus, jis pasitelks fantaziją ir ims ieškoti savo kaltės. Likęs nuošalyje vaikas gali užsisklęsti ir tyliai nešti savo „naštą” visą gyvenimą. Jau suaugęs žmogus jis ims jausti kaltę prieš visus”, – sakė specialistas.
Gyvena dėl vaikų
Gyventi tik dėl vaikų, anot K.Ridiko, nėra gerai.
Matydami nuolatinius barnius, vaikai vis tiek nebus laimingi. „Jei sutuoktiniai lieka gyventi po vienu stogu, vadinasi, išsiskirti negali. Trauka iš šono, matyt, nėra tokia stipri. Kitaip dvejonių likti ar ne nebūtų”, – įsitikinęs pašnekovas.
Kai kuriose šeimose, kaip teigė psichologas, išsiskyrimas labiau skaudina vaikus nei pačius tėvus. Mat ne visi tėvai jaučia stiprų prisirišimą prie vaikų.
„Yra žmonių, kuriems vaikai – tik pašalinis jų veiklos produktas. Motiną su vaiku sieja bambagyslė, todėl jos jausmai vaiko atžvilgiu – stipresni. O tėvu tampama socializacijos proceso metu. Jo ryšį su vaiku nulemia paties šeimoje vykę procesai, santykiai su savo tėvu. Jei vaiko tėvas yra pažeista asmenybė, patyrusi daug nuoskaudų ir skausmo, jis prisirišimo prie vaiko gali ir nejausti”, – aiškino K.Ridikas.
Jaučiasi atstumtas
Psichologas pabrėžė, kad vaiko gimimas yra kritinis momentas šeimos gyvenime.
Vyrui neretai būna sunku susitaikyti su tuo, kad moters dėmesį teks dalytis su vaiku. „Jam nelengva suvokti, kad jo mylima moteris ėmė labiau domėtis naujuoju „gyventoju” nei juo. Jis gali pasijusti tik įrankiu, pagalbininku, kai reikia nupirkti sauskelnių, pašildyti pieną. Vyras jaučiasi nuskriaustas, ima konkuruoti su vaiku, pajunta, kad iš jo reikalaujama vis daugiau”, – pasakojo psichologas.
Bendrų taisyklių, kaip, iširus šeimai, santykių su vaikais nekomplikuoti, anot K.Ridiko, nėra.
„Ir vieno įstatymo visoms šeimoms nepritaikysi. Viskas priklauso, kokie santykiai tarp sutuoktinių buvo anksčiau, koks vaikų amžius. Svarbu, ar šeimoje nekaraliauja vien ambicijos, ar paliekama vietos kompromisui, įsiklausymui vienas į kitą”, – aiškino pašnekovas.
Palieka pėdsakus
Pasak psichologo, svarbu, kad tėvai suvoktų – „vaikai yra mano, todėl turiu stengtis palaikyti su jais glaudžius ir geranoriškus santykius”.
Negalima vaiko atskirti. Jam svarbu, kas vyksta šeimoje – visada buvo tėtis ir mama ir staiga vieno iš jų nebėra.
Neapgalvotais veiksmais, teigė specialistas, tėvai gali dvasiškai suluošinti vaiką visam gyvenimui.
„Kuo jaunesnė psichika, tuo ji lankstesnė, todėl lengvai traumuojama. Kad tai paliks gilius pėdsakus žmogaus dvasioje ir širdyje – nėra jokios abejonės”, – tvirtino psichologas.