Rugpjūčio 14 dieną Plungės rajone, prie Vilkų kaimo, dviejų kelių sankryžoje susidūrus skersine kryptimi važiuojantiems automobiliams, žuvo net 6 žmonės
„Na, ir kas čia tokio – žuvo tai žuvo, ne pirmi, ne paskutiniai, – pasakys dažnas, jau apsipratęs su šiurpia statistika. – Ir pridurs: nėra čia ko lakstyti…”.
„Užkeiktos” vietos
Tačiau negalime būti tikri, kad vien tik greitis lėmė tokią skaudžią nelaimę. Juk analogiškos avarijos, kai šalutiniu keliu Plateliai-Alsėdžiai atvažiuojantieji nepraleidžia pagrindiniu keliu Mažeikiai-Plungė važiuojančių transporto priemonių ir su jomis susiduria, čia kartojasi reguliariai. Net matydami apie susikirtimą su pagrindiniu keliu informuojančius kelio ženklus, vairuotojai kažkodėl nestabdydami įvažiuoja į sankryžą… Tai sunkiai paaiškinamas fenomenas, ir, beje, ne vienintelis Lietuvoje: tokių „užkeiktų” sankryžų, kur visi visada mano važiuojantys tik pagrindiniu keliu, suskaičiuotume gal keliolika. Nedaug tepadeda prieš jas pastatyti greitį ribojantys ženklai, apžvelgiamumo gerinimas, specialus kelio dangos ženklinimas. Tad ką daryti?
Pasidairykime užsienyje, kur ir automobilizacijos lygis aukštesnis, ir saugaus eismo tradicijos senesnės, kur pirmiausia iškeliamas ne patogumas važiuoti, o saugumas, ir atsakymą, ko gero, rasime.
Visur, kad ir toje tradiciškai drausmingoje Vokietijoje ar ramioje Suomijoje, visada atsiranda greičio mėgėjų, kuriems nė motais nei draudimai, nei kelių policija, nei kitų eismo dalyvių saugumas. Vienintelė galimybė juos sutramdyti – priversti važiuoti lėčiau, taikant įvairias technines priemones.
Švedija: transporto žiedas vietoje tradicinės sankryžos
Labai gerą pavyzdį radau Švedijoje. Prieš keletą metų šioje, beje, itin nedideliu avaringumo lygiu pasižyminčioje šalyje prasidėjo sistemingas pavojingų sankryžų pertvarkymas, nukreiptas transporto priemonių greičiui avaringose kelių tinklo vietose sumažinti.
Žemesnių kategorijų keliuose, ypač netoli didmiesčių, kur transporto eismas ganėtinai intensyvus, paprastos stačiu kampu susikertančių kelių sankryžos vis dažniau rekonstruojamos į nedidelio skersmens žiedines. Įvažiavimo pirmumas, savaime suprantama, suteikiamas važiuojantiesiems žiedu. Po rekonstrukcijos iki tol dideliu greičiu pagrindiniu keliu švilpę vairuotojai priversti prieš sankryžą mažinti greitį, tad gerokai sumažėjo itin pavojingų skersinėmis kryptimis važiuojančių automobilių susidūrimų, ypač lydimų sunkių pasekmių.
Idealiu šio sprendimo nepavadinsi – padidėjo susidūrimų šonais skaičius, bet jie atsitinka važiuojant mažesniu greičiu, todėl dažniausiai tik apgadinami automobiliai.
O kas, jeigu tokį nedidelį „švedišką žiedą” įrengti štai toje Vilkų kaimo sankryžoje, dar aptverti vidurį metaliniais aptvėrimais ir juos paženklinti ryškiomis raudonomis juostomis, pritvirtinti atšvaitus?
Ar neįveiktume to „prakeikimo”, kasmet nusinešančio kelių žmonių gyvybes? Juk prieš žiedinę sankryžą teks mažinti greitį visiems, nesvarbu, iš kurios pusės beatvažiuotum. Vadinasi, lieka kelios vertingos sekundės apsidairyti, susiorientuoti, o jei reikia – dar labiau sumažinti greitį. Ir taip išvengti susidūrimo…
Priešpriešiniai susidūrimai
Dar viena itin sunkiomis pasekmėmis išsiskirianti eismo įvykių rūšis – priešpriešiniai susidūrimai, sudarantys kiek daugiau nei ketvirtadalį visų įvykių, per kuriuos nukenčia žmonės. Lietuvoje kasmet įvyksta maždaug 1550-1800 tokių incidentų. O kiek juose apdaužyta automobilių!? To ir policija nežino, bet, manau, per metus susidaro penkiaženklis skaičius.
Bet vėl persikelkime per Baltijos jūrą, į tą pačią Švediją.
Vienas iš neįprastų svetimšaliui vairuotojui dalykų yra dviejų eismo juostų keliuose ant ašinės linijos įrengti priešpriešinį eismą atskiriantys lynų atitvarai. Jie beveik simboliški – į dangą įmontuoti metaliniai stulpeliai ir jų viršuje nutiesti du ne itin stori lynai įsibėgėjusio automobilio smūgio neatlaikys.
Pasirodo, jie ir skirti visai ne tam, kad sulaikytų automobilį!
Tikslas kitas: neleisti lenkti išvažiuojant į priešpriešiniam eismui skirtą kelio dalį. Toks lenkimas – vienas iš pavojingiausių eismo manevrų, nes vairuotojas lenkdamas visada didina greitį, kartu didindamas ir tragiškų pasekmių galimybę.
Švedijoje tokiais atitvarais nuo 1990 metų jau „padalyta pusiau” per 1300 kilometrų kelių be skiriamosios juostos. Paprasčiau tariant, tokia vadinamoji fizinė kliūtis tarsi pakeičia ištisinę liniją, kurią draudžiama kirsti, bet kurios reikalavimų ne kiekvienas paiso.
Ir ką jūs manote – žuvusiųjų priešpriešiais susidūrus skaičius nuo 170-ies 2000-aisiais sumažėjo iki 115-os 2004 metais! O jei tokie atitvarai būtų įrengti dar kokiuose dviejuose ar trijuose iš tūkstančių kilometrų kelių?
Kiekvienas skaitantis šias eilutes galbūt suklus: „O kas, jei kelyje pasitaikys traktorius, birbiantis 20 km/h greičiu? Tada visa kolona ir vilksis įkandin jo tol, kol traktorininkas pagaliau pasuks į šalikelę?
Anaiptol! Tokia pat buvo ir pirmoji Švedijos vairuotojų reakcija, kai tokia skiriamoji „tvorelė” buvo įrengta kelyje E4 į šiaurę nuo Gavlės miesto. Tačiau nemanykime, kad šioje šalyje eismą organizuoja neišmanėliai. Kas keli kilometrai kelio juosta kelių šimtų metrų ilgio ruože praplatinama, ir skubantieji gauna galimybę aplenkti lėčiau važiuojančiuosius. Yra net specialūs kelio ženklai, kurie informuoja vairuotojus, kokio ilgio yra siauras arba atvirkščiai, platus – su dviem eismo juostomis duota kryptimi – kelio ruožas.
Švedijos vairuotojai apskritai teigiamai vertina tokius kelius. Žinia, ir šiuo atveju pakanka nepatenkintųjų, bet jei jau kas nori visus lenkti, tegu važinėja autostrada, kur viena kryptimi yra dvi ar daugiau eismo juostų…
Šiuo inžinieriniu eismo organizavimo sprendimu, padėjusiu vienu šūviu nušauti du zuikius – apriboti lenkimą bei sumažinti ir suvienodinti automobilių srauto greitį – susidomėjo daugelio valstybių specialistai. Galbūt atėjo laikas tokią praktiką pradėti taikyti ir pas mus? Galu gale, kelias su lyno „tvorele” per vidurį kainuoja pigiau nei automagistralė su skiriamąja juosta, o dėl bendro saugumo, kai įvertiname visus faktorius, ne ką jai nusileidžia.
Neabejoju, kad iš karto sulauksiu prieštaravimų: „O jei avarinė situacija, o jei vežimas kelyje – kur dėtis?”
Nieko, gerbiamieji: kilometrą kitą pavažiuosite lėčiau, taigi ir avarinių situacijų bus mažiau.
Tik bijau, kad tokiam pasiūlymui kur kas daugiau nei greičio mėgėjai priešinsis kelininkai: „O kaip mes kelią valysime? Juk Lietuvoje žiemą sninga ir pusto…
Atsakymas paprastas – Švedija yra šiauriau nei Lietuva, ir žiemos ten būna, tereikia nuvažiuoti kam nors ir pasižiūrėti, kaip jie tokius kelius prižiūri, kaip sprendžia kylančias problemas.
Tragiška situacija keliuose ir gatvėse reikalauja ne vien pamokymų ar propagandinių akcijų, bet ir konkrečių, tegu ir ne visiems priimtinų, sprendimų.