Šiandien Prospekto galerijoje Vilniuje atidaroma Rimaldo Vikšraičio personalinė fotografijos paroda „Yra ir toks gyvenimas”. Beveik šimtas nepagražintų Lietuvos kaimo gyvenimo vaizdų šaukte šaukia apie mūsų tautai gresiantį susinaikinimą.
Rimaldas Vikšraitis – šiandien bene vienintelis ryškus Lietuvos fotomenininkas, nesibodintis socialinės temos, parodantis ne paradinį, „nugliancuotą” kaimą, o tikrąjį, nedarbo sugniuždytų, alkoholio liūne skęstančių žmonių gyvenimą. Tad savaime suprantama, kodėl parodą „Yra ir toks gyvenimas” kuruoti bei katalogą „Vienkiemio godos” sudaryti ėmėsi Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Antanas Sutkus – aistringas socialinės fotografijos šalininkas, ypač daug dirbęs įamžindamas sovietinio gyvenimo realijas.
Lietuvos tapatybė
Sutkus neabejoja, kad Vikšraitis niekada nepateks į Lietuvos vardą pasaulyje garsinančiųjų sąrašą. „Žinoma, netinka Lietuvos tapatybę ženklinti tuščiu degtinės buteliu ant apdergto pietų stalo, kiaulės galva suskeldėjusiame emaliuotame dubenyje, ištvirkusiais nemazgotais kūnais pasuoly, – katalogo įžangoje rašo Nacionalinės premijos laureatas Sutkus. – Bet esu tikras, kad būtent šio fotografo kūryba labiausiai verta garbaus „LT tapatybė” apdovanojimo. Vikšraitis nesvarsto, kaip atrodysime pasauliui, jis gyvena savo kaime ir nenusigręžia nuo jo, atvirkščiai – pasineria į pačią kloakos tirštumą”.
Sutkus sako, jog jis labiausiai vertina drąsią Vikšraičio pilietinę poziciją; primena, kad tik brandi visuomenė gali įsiklausyti į menininko pranešimus, atidengiančius skaudžiausias žaizdas, matyti gresiančio susinaikinimo pavojų. „Baisu, kad per šešiolika nepriklausomybės metų vis didesnė tautos dalis degraduoja, iš nevilties ir skurdo klimpdama į alkoholį bei kvaišalus. Iš tų sumaitotų gyvenimų ateina vaikai, o mūsų valdžios vyrai vis dar nepriėmė nė vieno antialkoholinio įstatymo”, – sako Sutkus, abejodamas, ar jie, atsakingieji ponai, teiksis priimti kvietimą ateiti į Vikšraičio parodą.
Kaimo realijos
Parodoje „Yra ir toks gyvenimas” – fotografijos iš ciklo „Skerstuvės” (1982-1986) bei daug metų kuriamų rinkinių „Pavargusio kaimo grimasos” (nuo 1998 m.), „Vienkiemio vaikai” (nuo 2000 m.), „Vienkiemio godos” (nuo 2002 m.). Kraupūs kaimo gyvenimo vaizdai, kur kažkokiu būdu žmonės išgyvena savo susmegusiose, apgriuvusiose bakūžėse: ratukuose sėdintis neįgalusis kapoja stagarus malkoms; senoliai, šliaužiodami keliais, dirba žemę; į kupras susimetusios močiutės, įsikinkiusios į ratukus, tempia runkelių derlių. Regis, tik senučiukės ir rūpinasi savo šeimomis. Jauni bei pusamžiai žmonės dažniausiai įsitvėrę butelių ar taurelių, kiti jau drybso nugriuvę ant žemės… Visur daug vaikų, kurie, regis, tapo neatsiejami kaimo išgertuvių dalyviai: nepilnamečiai spiečiasi prie gėrimais nukrautų stalų, trinasi į jau apdujusių suaugusiųjų šonus ar įsijautę į linksmybes kartu su tėvais kelia taureles. Vaikai, nematę kitokio gyvenimo, šypsosi ir net kvatoja laimingi…
Džiaugiasi ir šeimyna iš Kudirkos Naumiesčio (ciklas „Vienkiemio godos”, 2005), sulaukusi kūdikio. Tai – vienas kraupiausių parodos diptikų. Vienoje nuotraukoje motina ir laimingas tėvas su kūdikiu ant rankų; kitoje – moteris, rankoje laikydama stikliuką, kita ranka kažką nurodinėja dviem išsiviepusiems vyrams, palinkusiems ties vaiko vežimėliu.
Ar pažadins?
Sutkus Vikšraitį lygina su JAV fotografu Lewisu Hinu, vienu pirmųjų socialinės fotografijos kūrėjų pasaulyje. Jis išdrįso parodyti Ameriką, kurioje sunkiai dirbama kasyklose, išnaudojami vaikai, skursta imigrantai. Į fotografo šauksmą buvo ne tik įsiklausyta, bet ir reaguota konkrečiomis programomis. Sutkus įsitikinęs, kad ir sukrečiančios Vikšraičio fotografijos turėtų pažadinti mūsų valdžios ir vyrų sąžinę.
Kol kas Kudrikos Naumiestyje (Šakių r.) gyvenančio menininko darbai didesnio dėmesio sulaukia užsienyje. Penkiasdešimt dvejų metų autorius, Vilniaus 47-ojoje technikos mokykloje įgijęs fotografo specialybę, nuo 1979 metų dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, surengė 15 personalinių ekspozicijų. 1997-aisiais Vikšraičiui suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas.
„Yra ir toks gyvenimas” – antroji personalinė paroda Vilniuje. 2001 metais „Pavargusio kaimo grimasos” buvo rodoma Senojoje galerijoje tarptautinės parodos „Kaip gyveni, žmogau?” programoje. Tąkart Vikšraičio darbai nesulaukė didesnio atgarsio. Gal šįkart, iškabinti pagrindinėje sostinės gatvėje netoli Seimo, bus labiau pastebimi?