1991 metų rugpjūčio 24 dieną Ukrainos SSR Aukščiausioji Rada paskelbė, kad įkurta Ukrainos valstybė
Per penkiolika metų šalis nuėjo ilgą ir nelengvą kelią – buvo suformuota valstybė, sukurti valdžios institutai, reorganizuota ekonomika, veikia nacionalinė pinigų sistema ir sava kariuomenė.
Demokratijos pagrindų formavimosi kelias pasirodė gana sudėtingas. Dramatiški politiniai įvykiai Ukrainoje 2004 metų pabaigoje atkreipė tarptautinės visuomenės dėmesį. Ukrainiečiai pasauliui įrodė, kad žmogaus laisvė – ne šiaip sau žodis, o aukščiausia vertybė.
Kalbėdamas apie laimėjimus per penkiolika metų, Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka išskyrė tris svarbiausias gaires: „Pirma. Nepriklausomybės paskelbimas 1991 metais. Antra. Dešimt metų trukęs visaverčių valstybės institucijų formavimas bei europietiško ir euroatlantinio nacijos kurso paruošimas. Trečia. Nacionalinės savimonės pakilimas ir demokratinės visuomenės pergalė 2004 metais”.
Pasak valstybės vadovo, šie laimėjimai – dabartinės Ukrainos pagrindas. Jie patvirtina patį svarbiausią faktą: Ukrainos valstybingumas egzistuoja, kelio atgal nėra.
Stiprindama valstybę Ukraina pasirinko tokį kelią per nacionalinį konsensusą ir nuolatinį visuomenės dialogą. Ryškus to patvirtinimas – situacijos, susiklosčiusios Ukrainoje po paskutinių parlamento rinkimų, sprendimas.
Perėjimas prie europietiško valdžios modelio – parlamentinės-prezidentinės respublikos – pasirodė gana sudėtingas. Konstitucijos pakeitimai, įsigalioję nuo 2006 metų sausio pirmos dienos, apibrėžė ypatingą Ukrainos Aukščiausios Rados vaidmens ir vietos charakterį, kurios lemiamu darbo instrumentu primą kartą tapo parlamentinės daugumos koalicijos formavimas.
2006 metų kovo 26 dieną Ukraina išlaikė svarbų egzaminą: organizavo sąžiningus parlamento rinkimus. Šios rinkimų kampanijos demokratiškumą pripažino beveik visi varžybų dalyviai, Ukrainos ir tarptautiniai stebėtojai. Politinės jėgos turėjo vienodas galimybes paskelbti rinkėjams apie savo poziciją, o piliečiai – atiduoti balsus nepatirdami spaudimo.
Per parlamento rinkimus vienai politinių jėgų daliai savo simpatijas skyrė maždaug aštuoni milijonai Ukrainos piliečių, už kitą balsavo kiek daugiau nei aštuoni milijonai piliečių.
Po rinkimų šalyje vyko sudėtingi politiniai procesai. Politinio gyvenimo verpetas susitelkė ties svarbiausiais klausimais apie valstybės funkcionavimą: parlamentinės koalicijos formavimą, Ukrainos Ministro pirmininko paskyrimą, koalicinio Ministrų kabineto sukūrimą.
Siekdamas konsoliduoti politines jėgas Ukrainos prezidentas inicijavo apskritąjį stalą. Jis tapo svarbia diskusijų aikštele, skirta pagelbėti ir suvienyti naciją. Vienybei ir stabilumui valstybėje užtikrinti politinės jėgos pasirašė Nacionalinės vienybės universalą.
Politinės krizės sureguliavimo procesas vyko griežtai laikantis Konstitucijos ir Ukrainos įstatymų bei per demokratines derybas, kurios vyko stebint Ukrainos ir tarptautinei visuomenei. Ukrainos valstybė ir visuomenė darbais patvirtino ištikimybę pagrindiniams demokratijos principams.
Pasiektas konsensusas tarp politinio elito, atstovaujančio skirtingiems Ukrainos regionams, sudarė palankias prielaidas nugalėti visuomenės susiskaldymą politinėje, ideologinėje, konfesinėje ir kalbinėje plotmėje.
Svarbu pažymėti, kad vidinės politinės batalijos niekaip nepaveikė ekonominio šalies augimo. Ukrainos ekonomika išlaikė dviejų sudėtingų rinkimų kampanijų išbandymą ir pamažu išeina iš politinės rizikos zonos.
Realus BVP augimas pirmą pusmetį sudarė 5,5 proc. Toks rezultatas buvo pasiektas nežiūrint į staigų energetikos kainų didėjimą nuo metų pradžios ir nepaisant aktyvaus pasipriešinimo dėl Ukrainos dalyvavimo kai kuriose užsienio rinkose plėtrai. Tęsėsi investicijų prieaugis į pagrindinį kapitalą. Padidėjo tiesioginių užsienio investicijų mastas. Kaip rodo 2006 metų liepos mėnesio pirmos dienos duomenys, jų buvo gauta 18,384 mlrd. JAV dolerių, o tai du kartus daugiau nei pernai. Dukart padidėjo ir investicijos vienam Ukrainos gyventojui – nuo 186 iki 392 JAV dolerių.
Ukrainos ekonomika tapo kur kas skaidresnė – verslas pradėjo trauktis iš šešėlinio ir sąžiningai mokėti mokesčius. Ekonomikos augimas ir jos pasitraukimas iš šešėlinio teigiamai atsiliepė piliečių gerovės augimui. Praeitais metais realių gyventojų pajamų didėjimas sudarė 20 proc., šiais metais jis išlieka tokiu pat lygiu. Realus atlyginimas 2005 metais padidėjo 20 proc., šiais metais – dar 23 proc. (aukščiausio lygio rodiklis per visus nepriklausomybės metus).
Penkioliktaisiais nepriklausomybės metais Ukrainos valstybės ekonomika dar reformuojasi, nuolat taikydamasi prie funkcionavimo sąlygų tiek žemyno, tiek pasaulinės ekonominės sistemos ribose. Tačiau įgyta nemaža patirtis bei esami laimėjimai leidžia pagrįstai teigti, kad sunkiausias etapas jau įveiktas.
Natūrali valstybės nepriklausomybės pasekmė yra pasirinkta jos europietiška orientacija. Ji rodo gyvybiškai svarbius šalies interesus, išsikristalizavo iš visos ankstesnės ukrainiečių tautos istorijos ir jos sąmoningumo, remiasi teisėtu Ukrainos piliečių noru matyti savo valstybę kaip neatskiriamą vieningos Europos dalį.
Šiandien nei viena atsakinga politinė Ukrainos jėga neabejoja dėl šalies užsienio politikos strateginių tikslų. Prezidento, Parlamento ir Vyriausybės, Ukrainos Aukščiausios Rados politinių frakcijų lyderių pasirašytame Nacionalinės vienybės universale užfiksuotos nuostatos, patvirtinančios Ukrainos užsienio politikos kurso nekintamumą ir negrįžtamumą.
Nepaisant vidinių Ukrainos problemų tarp jos ir Europos Sąjungos, pastaraisiais metais buvo nuveikta daugiau nei per visą šalies nepriklausomybės laikotarpį. Ukrainai buvo suteiktas rinkos ekonomikos šalies statusas, artėja prie pabaigos derybos dėl vizų režimo supaprastinamo, pasiektas progresas įgyvendinant Veiksmų planą „Ukraina ES”.
Ukraina aktyviai plėtoja sąveiką su NATO, įgyvendindama Suintensyvintą dialogą dėl narystės ir atitinkamų reformų.
Integracija į ES ir NATO neprieštarauja Ukrainos pasirengimui vystyti partneriškus, abipusiai naudingus santykius su viso pasaulio valstybėmis. Pirmiausia tai susiję su strateginiu partneriu – Rusija, kur bendradarbiavimo potencialas yra didžiulis. Ukrainos-Rusijos dvišalės partnerystės plėtra atitinka ne tik dviejų šalių, bet ir visos Europos interesus.
Derėtų pabrėžti, kad Ukrainos ir JAV santykiai pasiekė strateginį lygį. 2006 metais Jungtinės Amerikos Valstijos suteikė Ukrainai rinkos ekonomikos šalies statusą, panaikino „Džeksono-Veniko pataisos” galiojimą.
Ukraina, nors ir pamažu, bet užtikrintai juda stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją link: iki šios dienos pasirašyta daugiau kaip 40 dvišalių protokolų su šalimis – PPO narėmis.
Demokratinis vidinės politinės krizės sureguliavimas, Prezidento garantuotas Ukrainos užsienio politikos kurso nekintamumas, jos ekonomikos augimas liudija mūsų valstybės nuspėjamumą, jos, kaip partnerio tarptautinėje arenoje ir perspektyvaus subjekto užsienio investuotojams, patikimumą.
Pagrindinė Ukrainos užduotis dabartiniame etape – europietiškų vertybių ir politikos, ekonomikos, socialinės sferos standartų įtvirtinimas. Štai čia ir yra politinio stabilumo ir nuolatinio mūsų valstybės vystymosi laidas.