Po užvakar rytą Belgijos uoste Antverpene įvykusio laivų parado jachta „Lietuva” pasuko link Klaipėdos. Prestižinėje regatoje „Tall Ship’s Races 2006” dalyvavę klaipėdiečiai vakar sužinojo ir galutinius lenktynių rezultatus – jie savo klasėje šiais metais liko 4-oje vietoje, o bendrojoje įskaitoje liko dešimti tarp daugiau nei 60 laivų.
Buriuotojai teigia, kad tokias pozicijas lėmė ne tik itin sunkus antrasis regatos etapas – oro sąlygos dažnai nebuvo palankios klaipėdiečiams, – bet ir daug kitų priežasčių. Apie visa tai „Vakarų ekspresui” tiesiai iš Antverpeno pasakoja vienas „Lietuvos” įgulos narių Kipras PALDAUSKAS.
Lenktynes koregavo oras
La Korunjoje prieš startą pranešta, jog antrasis lenktynių etapas bus apie 200 jūrmylių trumpesnis (vėliau supratome, jog šis pakeitimas nepalankus „Lietuvai”). Organizatoriai šį sprendimą argumentavo tuo, kad vyraujant stipriems šiaurės vėjams didiesiems, A klasės, burlaiviams bus sudėtinga plaukti ir manevruoti Lamanšo sąsiauryje.
Antrajame etape lenktyniauti panoro 63 laivai. D klasėje jų buvo 16, tačiau varžybų įtampa ir nepalankūs vėjai privertė net 10 regatos dalyvių pasitraukti iš kovos.
Orų prognozė pasitvirtino – starto dieną pūtė 12-15 m/s stiprumo šiaurės krypties vėjas, bangų aukštis siekė 2 metrus. Startavome neblogai – antroje pozicijoje savo grupėje, o po valandos jau pirmavome.
Didesnę varžybų dalį teko plaukti prieš vėją, kuris vis stiprėjo. Teko kelti ir pačias didžiausias, ir mažiausias bures, nors plaukiant per didžiules bangas tai padaryti buvo gana sudėtinga. Retkarčiais vėjas nusilpdavo ir tuo pasinaudoję lengvesni ir naujesni laivai pavijo ir aplenkė „Lietuvą”.
Radijo ryšio kaina
Pakilus vėjui nuolat nerimavome – ar atlaikys savadarbis stiebas. Kartais kapitonas Osvaldas Kudzevičius nerizikuodavo didinti burių ploto, nes stiebas galėjo neatlaikyti didžiulių apkrovų.
Biskajos įlanka garsėja savo nenuspėjamu oru ir škvalais. Vėjui nusilpus laivas sunkiai įveikdavo didžiules Atlanto bangas – budint denį nuolat plovė bangos. Rūbai nespėdavo išdžiūti ir per trumpas poilsio valandėles. Šlapia ant denio, šlapia gulte – viskas permirkę sūriu vandenyno vandeniu. Keturios poilsio ir miego valandos po aštuonių valandų darbo praskrieja kaip viena akimirka.
Nuplaukus apie 330 jūrmylių vėjas nusilpo, tačiau to nepakako norint atsikovoti prarastas pozicijas. „Lietuva” finišavo penkta tarp visų regatos dalyvių ir trečia savo klasėje, tačiau buvo aišku, kad negailestinga rezultatų perskaičiavimo formulė galutinę įskaitą pakoreguos. Ir ne mūsų naudai.
Du kartus per parą privaloma radijo ryšiu pranešti savo koordinates „Race Control” (regatos kontrolei). Ir taip silpnas laivo radijo signalas nutolus nuo didžiosios laivyno dalies paskęsdavo eterio trikdžiuose, todėl kiekvieną pozicijos pranešimą lydėjo spėlionės – išgirs ar neišgirs, perduos kiti laivai mūsų koordinates ar neperduos. Nepraneštų koordinačių kaina labai didelė – net 3 val. 45 min. baudos laiko.
Kova su jūrlige
Po finišo Lamanšo sąsiauryje svarstėme savo rezultatą – geras jis ar ne. Startu visi liko patenkinti, nes jautė, kad laivo ir savo galimybes išnaudojo maksimaliai. Kapitonas po lenktynių ne veltui dėkojo įgulai, kuri įveikdama nuovargį ir kartais skausmą kovojo iki paskutinės jūrmylės.
Mūsų „Lietuva” lenktynėse didesnių nuostolių nepatyrė, išskyrus nežymius burių įplyšimus ar sugedusį gervės mechanizmą, kuris buvo greitai sutvarkytas plaukimo metu. Čia pravertė vyriausio kapitono padėjėjo Vyganto Kantrimo patirtis.
La Korunjoje keitėsi įgula – ilgas kelias ir laikas vertė koreguoti įgulas ir keisti žmones beveik visuose uostuose, kuriuose jachta sustojo lenktynių metu. Ispanijos uoste „Lietuvos” įgula atjaunėjo – buriuotojų amžiaus vidurkis buvo 26 metai. Dalis įgulos – patyrusi ir užgrūdinti įvairiose varžybose Lietuvoje bei kitose šalyse, dalis – naujokai, kuriems tai buvo pirmasis rimtas plaukimas lenktynėse.
Keletas jaunųjų įgulos narių pirmosiomis dienomis kovojo ne tik su varžovų jachtomis, bet ir su jūrlige. Bet valios pastangomis įveikė ją ir dirbo taip pat kaip ir kiti įgulos nariai – nesiskųsdami ir neieškodami ramesnio kampo laive. Girdėjome, kaip kituose laivuose jūrligės iškamuoti jaunieji buriuotojai šaukėsi medikų pagalbos.
Skirtingi įspūdžiai
Anksčiau finišavę turėjome kelias laisvas dienas, todėl sustojome pailsėti Prancūzijoje, Dunkerko marinoje. Reikėjo sutvarkyti laivą ir, atslūgus lenktynių azartui, pasidalinti įspūdžiais.
Vairininkui Mindaugui Petroniui įspūdingiausias lenktynių momentas – „Lietuvos” plaukimas Biskajos įlankoje, pučiant 18 m/s vėjui, kai jachta „ėjo” 14 mazgų greičiu – ant laivo galimybių ribos. O viena jauniausių, bet jau daug patirties turinti įgulos narė Aida Milvydaitė juokėsi iš nuolat bangų perliejamo denio, nuovargio ir permirkusio gulto.
Visi sutiko, kad antrasis etapas buvo daug sunkesnis – „šlapias” ir varginantis. Šį kartą prizinės vietos neužėmėme, tačiau visi kartu ir kiekvienas atskirai įgijo daug vertingesnę dovaną – neįkainojamas žinias, patirtį ir įspūdžius.
Krikštas ir delfinai
Beje, paskutinę regatos naktį „Lietuva” kirto nulinį dienovidį. Penki įgulos nariai buvo pakrikštyti pagal visas jūrines tradicijas – nenusakomo skonio sumuštiniais ir kambuze sumaišytais „kokteiliais”. Kiekvienas gavo laivo antspaudu paženklintą, šį įvykį patvirtinantį raštą.
Varžybų nuovargį praskaidrindavo įspūdingi susitikimai. Laivą keletą kartų lydėjo ir aplink žaidė delfinai. Naktį, kai denis ir štorminiai kostiumai švytėdavo nuo bangų užliejamo planktono, aplink laivą nardantys delfinai atrodė lyg nuostabios šviečiančios torpedos.
Didžiausią susižavėjimą visiems sukėlė kvapą gniaužiantis susitikimas su dviem šalia jachtos išnirusiais banginiais. O namus priminė Biskajos viduryje sutiktas laivas „Kapitonas A. Lučka”. Visuomet malonu jūroje per radijo ryšį išgirsti lietuvišką kalbą.