Specialistai pasigenda komandinio Lietuvos krepšininkų žaidimo
Modestas Paulauskas, 1967 ir 1974 m. pasaulio čempionas:
– Pirmosios dvejos rungtynės su turkais ir graikais parodė, kad viena silpniausių mūsų rinktinės grandžių – įžaidėjai ir gynėjai. Mane labai nustebino, kad abu kartus lemiamais momentais suklydo tas pats krepšininkas ir ne bet kas, o Arvydas Macijauskas.
Įvairių minčių kelia ir tai, kad lietuviai suklupo paskutinėmis dvikovų minutėmis. Kamuolio perdavimai – neužtikrinti, stichiški. Žaidėjai nejaučia vienas kito, nenumato kelių ėjimų į priekį, galimų netikėtų variantų. Akivaizdu, kad ekstremalioms situacijoms nepasirengta.
Pasigendu taktiškai racionalaus, komandinio žaidimo, kuriuo Lietuvos krepšinis garsėja visame pasaulyje. Susidariau įspūdį, kad komanda į Japoniją išvyko pasikliaudama ilgamete patirtimi, tačiau be naujų idėjų, siurprizų varžovams.
Be to, krito į akis tai, kad kai kurie krepšininkai stokoja ugnelės, ambicijų. Macas stengiasi, plėšosi, tačiau vienas laivo neišgelbėsi, kalnų nenuversi. Kiti žaidėjai momentais blyksteli, tačiau po to vėl pasitraukia į šešėlį. Nėra stabilumo. Turkai ir graikai mūsiškius pranoko susitelkimu, tikslo siekimu.
Meistriškumas – tai stabilumas. Kaip rankos lenkimas iki pergalės.
Čempionato pradžia lietuviams nesėkminga – ir žaidimu, ir rezultatais. Žinoma, dar ne viskas prarasta, tačiau bent viena pergalė jau būtų suteikusi pasitikėjimo savimi, apskritai – pakėlusi ūpą. Taip, kaip 2003-iaisiais Europos čempionate, po sėkmingos dvikovos su latviais.
Sergejus Jovaiša, 1982 m. pasaulio čempionas:
– Kol kas pasaulio čempionatas lietuviams klostosi taip, kaip tikėjausi. Baiminausi, kad žaidėjai, norėdami individualiai nuveikti ką nors gero, nepamirštų komandinių veiksmų. Deja, taip ir įvyko. Rungtyniaujama šitaip: perdavęs kamuolį į priekį, jo grįžtančio atgal jau nesulauksi.
Rinktinėje nėra lyderio. Treneris Antanas Sireika jo ieško, dažnai keičia krepšininkus, tačiau jie stokoja stabilumo. Be to, šį kartą keitimai, kaip įsitikinome, turi didelės įtakos žaidimui – jis „banguoja”.
Turint galvoje, kaip buvo komplektuojama komanda, tikriausiai derėjo išskirti prioritetus. Tai, kad pasirinktas kitas kelias, liudija, jog ekipoje nėra smogiamojo penketuko – to, kuriuo būtų galima pasikliauti bet kokioje situacijoje.
Manau, kad įveikus Katarą daug kas pasikeis, pirmiausia – psichologinė rinktinės savijauta. Australai taip pat įveikiami, o paskutinis mačas grupėje su brazilais gali tapti lemiamas dėl kelialapio į aštuntfinalį.
Kai nėra kur atsitraukti, suveikia instinktas, kad privalai laimėti, ir viskas. Žinau iš savo patirties. Tikiu, kad mūsų rinktinės krepšininkai irgi yra jau ne kartą su tuo susidūrę ir gerai žino, kaip tokiais atvejais reikia elgtis.