Po sutuoktinio mirties moteris vis dėlto pasiekė, kad šalies teisėsaugininkai pripažintų jos vyrą nekaltu
Praėjusią savaitę Konstitucinio Teismo paskelbta nutartis prieš septynerius metus našle tapusiai kaunietei Aldonai Gramauskienei pagaliau patvirtino jos ilgai ieškotą teisybę. Prieš dešimtmetį sunkiu nusikaltimu apkaltintas, suimtas ir nuteistas jos vyras netrukus mirė Lukiškių kalėjime. Net ir skaudžios netekties bei sielvarto palaužta moteris nenuleido rankų ir po sutuoktinio mirties pasiekė, kad šalies teisėsaugininkai pagaliau ištartų: „Jis buvo nekaltas”.
Siekia atpildo
Šeštadienį Konstitucinio Teismo paskelbtoje nutartyje teigiama: „Kompensacija už padarytą moralinę žalą gali būti išmokama ne tik nukentėjusiajam, bet ir jo artimiesiems, jei nukentėjęs asmuo yra miręs, o žalos atlyginimo dydis negali būti ribojamas įstatymais”.
Būtent šie Konstituciniame Teisme paskelbti žodžiai pagaliau atvėrė kelią našle tapusiai kaunietei pabandyti prisiteisti iš valstybės vieną milijoną litų moralinei ir beveik keturis tūkstančius litų materialinei žalai atlyginti.
Vakar „Kauno dienos” kalbinta A.Gramauskienė, dėl savo vyro mirties kaltinanti jį nekaltai nuteisusiuosius, tvirtino pagrindiniu savo tikslu laikanti anaiptol ne pinigus, bet deramą atlygį, kurio nusipelnė jos vyrą pražudę teisėsaugininkai: „Pinigai, net jei tai būtų milijonas, man vyro, o vaikams tėvo į šeimą jau nebesugrąžins. Noriu tik vieno – kad tie žmonės, kurie šitaip pasielgė su niekuo dėtu žmogumi, iškęstų tai, ką reikėjo iškentėti vyrui, ir ką patyrėme aš ir vaikai. Teisėjams, prokurorams ir policijos tyrėjams neturėtų šiuo atveju būti taikomi jokie senaties terminai ir jie privalo atsakyti už savo padarytus šiurkščius pažeidimus bei grubias klaidas”.
Prieštaravimai ir dvejonės bylos esmės nepakeitė
1996-ųjų spalio 21-ąją keturiasdešimtmetis darbininkas Jonas Gramauskas grįžo iš darbo išgėręs ir nuo žmonos sulaukė pylos. Išgėrimų netoleruojanti moteris netikėtai įsiplieskusio buitinio konflikto metu supykusi apdraskė vyrui veidą. Būtent šis incidentas vėliau nulėmė neįtikėtinai absurdišką tolimesnių įvykių atomazgą.
Lygiai tą pačią dieną į Panemunės policijos komisariatą (PK) kreipėsi kaunietė Vanda Leonavičiūtė, pranešusi, kad spalio 20-osios naktį, apie 4 val., Zuikinėje ją sumušė bei apiplėšė firmos „Žaibiškas greitis” taksistas bei kartu važiavęs jo pažįstamas keleivis, vardu Ričardas. Tąkart nukentėjusioji teprisiminė, kad važiavo „Ford Sierra” markės automobiliu, kurio valstybinio numerio skaičiai buvo 036. Savo pareiškime ji pažymėjo, kad skriaudikai buvę maždaug trisdešimtmečiai. Nors mergina sakė prieš pat tos nakties įvykius buvusi su draugais, tačiau nė vieno jų nepavyko surasti, iki J.Gramauskas buvo nuteistas.
Atrodytų, kad pastarieji įvykiai negali būti niekuo tarpusavyje susiję, tačiau dėl nelemto atsitiktinumo ir „kruopštaus” teisėsaugininkų darbo supynus šias dvi istorijas į vieną, J.Gramauskas netrukus neteko laisvės, o vėliau – gyvybės.
Netrukus policininkai vienoje saugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje surado tokios pačios markės automobilį, neva atitinkantį ieškomą transporto priemonę netgi pagal valstybinį numerį. Iš tiesų visai neseniai jis dar buvo taksi, tačiau Gramauskų šeima mašiną įsigijo iš A.Gramauskienės brolio. Tuo tarpu pareigūnų taikiniu tapęs J.Gramauskas niekada taksi vairuotoju nedirbo. Juo labiau iki šio nelemto momento jau senokai buvo nulupti visi skiriamieji taksi automobilio ženklai bei išimta visa speciali įranga.
Atpažinti paimtas automobilis kaipmat atsidūrė Panemunės PK kieme, o netrukus buvo iškviestas ir jo šeimininkas. Netikėtai pradėjusi „prisiminti” visą įvykių seką, nukentėjusioji „pažino” ne tik neva ją nuskriaudusį vyriškį, bet tiksliai apibūdino ir jo automobilį (parą laiko stovėjusį komisariato kieme). Beje, po kelių dienų Panemunės PK stovėjusi mašina buvo dar ir „apvogta”, mat V.Leonavičiūtė, duodama parodymus, tvirtino, kad taksi automobilyje buvo skaitmeninė magnetola, o J.Gramauskas tepasakė, jog tai buvęs paprastas magnetofonas. Tad lyg tyčia pasidarbavę „vagys” pasistengė, kad automobilyje išvis nieko neliktų ir visi nesutapimai išnyktų.
Galiausiai atsirado ir dar viena nukentėjusioji – V.Leonavičiūtės draugė Valentina Dorošinaitė. Nors abi merginos tvirtino tąnakt patyrusios smurtą būdamos drauge, tačiau jų parodymai ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisme gerokai skyrėsi, prieštaravo vieni kitiems ir keitėsi. Kartą viena iš nukentėjusiųjų prabilo netgi apie išžaginimą, tačiau ši detalė greitai buvo užmiršta.
Tiesa, gerokai vėliau teisėsaugininkams pavyko surasti liudytoją, mačiusį minėtas merginas su dviem vyriškiais. Jis netgi papasakojo, kad norėdamas joms padėti siūlėsi iškviesti policiją, tačiau V.Leonavičiūtė tąkart atkirtusi, esą viską susitvarkys pati, nes turinti giminių policijoje.
Teisėjas paisė, kas jam geriau
1999-ųjų pradžioje pirmiausiai pastaroji byla atsidūrė ant Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo Leono Jachimavičiaus stalo, tačiau pastarasis greitai pastebėjo, kad surinkta medžiaga daugelyje epizodų yra abejotina ir neatitinkanti tikrovės. L.Jachimavičius grąžino bylą į prokuratūrą.
Beveik niekuo nesiskiriantis nuo pradinio varianto, papildytasis buvo atiduotas vėl Kauno miesto apylinkės teismui, tačiau šįkart jau kitam teisėjui – J.Furmanavičiui. Šis ilgai nesivargindamas ir nekreipdamas didesnio dėmesio į A.Gramauskienės parodymus, nuteisė J.Gramauską ketveriems metams nelaisvės.
„Kad ir kiek tikinčiau, kad tą nelemtą vakarą vyras buvo su visa šeima namuose, teismas į tai nekreipė nė menkiausio dėmesio. Lygiai taip niekas nepatikėjo, kad tuo metu, kai nukentėjos tos dvi merginos, mano vyro veidas net nebuvo apdraskytas. Tai patvirtino ir gausybė liudytojų, bet nei Kauno miesto apylinkės prokurorų, nei bylą perėmusio teisėjo tai visiškai nesudomino”, – braukdama ašaras kalbėjo A.Gramauskienė.
Iškart po nuosprendžio J.Gramauskas buvo suimtas teismo salėje. Jo žmona dar dabar prisimena, kad vyras nujautė, jog su juo bus susidorota, todėl prieš eidamas į teismo posėdžius, jis dažnai susikraudavo krepšį su būtiniausiais daiktais.
Nepagrįstai nuteisto nekalto vyriškio gynėjai nedelsdami apeliacine tvarka apskundė pastarąjį teismo nuosprendį aukštesnės instancijos – Kauno apygardos teismui. Čia teisėja Regina Majauskienė aptiko bylos medžiagoje begalę netikslumų, prieštaravimų ir neaiškių interpretacijų, todėl sugrąžino bylą pakartotinai nagrinėti atgal į Kauno miesto apylinkės teismą. Vis dėlto, net ir matydama akivaizdų nesusipratimą, teisėja nepatenkino advokato prašymo ir nepanaikino J.Gramauskui taikytos griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo. Vyriškis lyg iš giedro dangaus jį užklupusių nelaimių atomazgos buvo priverstas laukti nelaisvėje.
Kaltė „pradingo” tik po mirties
Kol byla keliavo iš vieno teismo į kitą bei gulinėjo nuo vieno ant kito prokuroro stalo, J.Gramausko gyvybė nelaisvėje pamažu geso. 1999-ųjų liepą, taip ir nesulaukęs rugsėjį turėjusio įvykti pakartotinio bylos nagrinėjimo, vyriškis mirė. Teigta, kad mirtis jį ištiko dėl išeminės širdies ligos. Velionio žmona net neabejoja, kad niekada sveikatos negalavimais nesiskundęs sutuoktinis prarado sveikatą būtent dėl teisėsaugininkų mėginimų su juo susidoroti.
Po J.Gramausko mirties Kauno miesto apylinkės prokuratūra skubiai nutraukė šios baudžiamosios bylos tyrimą „dėl kaltinamojo mirties”, tačiau A.Gramauskienė, supratusi pareigūnų mėginimą sausiems išlipti iš balos, nenuleido rankų ir kreipėsi į aukščiausias instancijas reikalaudama, kad bent po mirties vyras būtų išteisintas ir reabilituotas.
„Nenorėjau, kad būtų apsistota ties apgailėtina išvada, jog nėra žmogaus – nebeliko ir problemos. Buvau pasiryžusi kovoti iki galo, kad byla būtų nuodugniai ištirta. Siekiau išsiaiškinti tikrąją tiesą”, – tvirtino A.Gramauskienė.
Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka, anot moters, tuoj pat pastebėjo bylos medžiagoje fabrikavimo požymių. Galiausiai visi jos vyrui mesti kaltinimai buvo pripažinti nepagrįstais, o Generalinės prokuratūros pareigūnai aptiko aibę šiurkščių baudžiamojo proceso pažeidimų, padarytų atliekant tardymo veiksmus.
Dabar jaučiasi tvirtesnė
Po ilgų ir kankinančių teisybės paieškų A.Gramauskienė kreipėsi su civiliniu ieškiniu dėl neturtinės bei materialinės žalos atlyginimo. Moteris reikalavo priteisti po pusę milijono jai ir septynerių metų tėvo netekusiai dukrai Renatai. Tuomet galiojęs įstatymas draudė artimiesiems pretenduoti į žalos atlyginimą ir ribojo jos dydį iki dešimties tūkstančių litų.
Vakar vis dar negalėdama sulaikyti ašarų moteris pripažino, kad klausydama Konstitucinio Teismo nutarties mintyse ji prisiminė tą lemtingą 1999-ųjų balandį, kai tuomet Kauno miesto apylinkės teisme dirbęs teisėjas Jonas Furmanavičius jos vyrą J.Gramauską nedelsdamas pripažino kaltu ir paskyrė ketverius metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant Alytaus griežtojo režimo kolonijoje. Pakliuvęs į sunkiems nusikaltėliams skirtą kalėjimą, niekada anksčiau neteistas vyriškis net šios laisvės atėmimo įstaigos administracijai sukėlė nuostabą.
„Dabar, žinodama konkretų Konstitucinio Teismo išaiškinimą, jaučiuosi daug tvirčiau ir drąsiau, nes iki šiol Teisingumo ministerija ir visos teisėsaugos instancijos vieningai tvirtino, kad joks žalos atlyginimas nėra paveldimas ir po nukentėjusiojo mirties jis niekam negali priklausyti. Pasirodo, kad viskas yra priešingai. Belieka tik padėkoti, kad Vilniaus apygardos teismas sustabdė bylą vien dėl to, kad būtų kreiptasi į Konstitucinį Teismą dėl šio išaiškinimo”, – kalbėjo moteris.