Užmokestis už gyvenimą be rūpesčių

Lietuvoje mažėjant gimstamumui, griebiamasi svarstymų apie sovietinio viengungių ir mažašeimių mokesčio sugrąžinimą

Kas gyvena be rūpesčių, patys neaugina vaikučių, tegu už tai susimoka. Tokia logika, matyt, vadovaujasi tie, kurie siūlo vėl įvesti viengungio ar mažašeimių mokestį, panaikintą prieš 15 metų. Kol kas ši galimybė tėra hipotetinė, minima kaip viena priemonių kovojant su tautos mažėjimu, tačiau kas būtų, jeigu jis būtų įvestas?

Archajiška priemonė

„Visai neseniai pasigirdo siūlymų vėl įvesti sovietmečiu gyvavusį „viengungio” mokestį nevedusiems vyrams ir vaikų neturinčioms šeimoms. Neva taip siekiama didinti gimstamumą ir padėti auginančioms vaikus šeimoms. Tačiau archajiškos priemonės buvo tinkamesnės praėjusiam laikotarpiui, o ne šių dienų situacijai. Toks mokestis sukeltų vien neigiamas reakcijas ir pasekmes. Sunku įžvelgti bent vieną teigiamą viengungio mokesčio pusę”, – įsitikinusi Nacionalinės plėtros instituto Socialinės sanglaudos ekspertė Viginta Ivaškaitė-Tamošiūnė.

„Tarkim, mokestis paskatins jaunuolius anksčiau apsispręsti kurti šeimą, tačiau nebrandus sprendimas ir nepasirengimas šeimai gali padidinti ir taip didelį skyrybų bei vaikų, kuriais nesirūpinama, skaičių. Viengungio ar mažašeimio mokestis, nors ir nebus pagrindinis motyvas, tačiau gali būti papildomas paskatinimas jauniems, išsilavinusiems, bet vienišiems ar dar neturintiems vaikų žmonėms emigruoti į kitas šalis”, – sako ji. Tad gyventojų skaičius dar mažės, o tų žmonių vaikai gims kitose šalyse.

„Nemanau, kad toks mokestis šiuolaikinei visuomenei būtų priimtinas. Dabar viskas sprendžiama pozityvaus skatinimo prasme, o ne baudžiant. Viengungio mokestis yra atgyvena. Esu pati tokį mokėjusi, kol nesusilaukiau vaikų. Tačiau mano kolega, su kuriuo sėdėjome viename kabinete, turėjo jį mokėti dar nevedęs. Man, kaip moteriai, buvo suteikta galimybė sulaukti, kol mane „paims”, – juokiasi premjero patarėja socialinės politikos klausimais Giedrė Purvaneckienė.

Dėl mokesčių ar jų lengvatų negimdys

„Išties jokie mokesčiai neprivers gausinti šeimų tuos, kurie to nenori. Mažesni mokesčiai yra parankūs norintiems turėti daugiau vaikų. Tačiau išlaikyti gausesnę šeimą kol kas yra labai sunku. Vaikai auga, didėja jų poreikiai, o patenkinti juos reikia kur kas daugiau pajamų. Protingą požiūrį į daiktus ir pinigus ugdyti taip pat lengviau, kai vaikai žino, kad tėvai kažko neperka turėdami kitokių argumentų nei pinigų stygius”, – pasakoja trijų vaikų mama Jolita Simanavičienė.

Ji sako išdrįsusi gimdyti trečiąjį vaiką, nors supratusi, kad pinigų stygius jų šeimoje dar padidės. Su savo karjera moteris sako atsisveikinusi dar tuomet, kai gimė jos antrasis vaikas, turėjęs didelių sveikatos problemų. Ji negalėjo sugrįžti į darbą, kai jam sukako metai. Jei būtų galėjusi dirbti ne visą darbo dieną, būtų neatitrūkusi, išlaikiusi darbo vietą ir kvalifikaciją, o vaikams paaugus, sugrįžusi dirbti visu krūviu.

„Dirbti ne visą darbo dieną nėra jokių kliūčių, įstatymai tokią galimybę numato. Tik valstybės tarnautojos tokios teisės neturi. Olandijoje net jos gali dirbti ne visą darbo dieną, bet ne mažiau kaip 28 valandas per savaitę. Jos privalo būti darbe numatytomis valandomis, kad tai būtų suderinama su kitomis žinybomis ir interesantų priėmimu. Tačiau pusė etato yra ir pusė atlyginimo, vadinasi, kada nors bus ir žymiai mažesnė pensija. Ji juk priklauso nuo įmokų dydžio. Moterys aukojasi dėl šeimos ir vaikų, tačiau dažnai dėl to vėliau gailisi. Bendravau su ne viena vakariete, kuri sako tokios klaidos dar kartą nepadarytų”, – pasakoja G.Purvaneckienė.

Ekonomiškai skatinti gimstamumą mėginama jau seniai. Pavyzdžiui, tarpukario Lietuvoje buvo skiriamos didelės priemokos prie algos už vaikus. Tarybiniais metais vyrai, sulaukę 25 metų, ir ištekėjusios moterys nuo 25 iki 45 metų, jei neturėjo vaikų, mokėdavo 6 proc. nuo apmokestinamų pajamų. Ne vieną moterį šokiruodavo tai, kad tuo mokesčiu jos būdavo apkraunamos praėjus pusmečiui po vestuvių. Nuo mokesčio nebūdavo atleidžiami asmenys, negalintys turėti vaikų.

Darbas arba šeima

Šių metų pavasarį Europos Parlamentas (EP) svarstė ir patvirtino dokumentą, pavadintą „Demografijos problemos ir kartų solidarumas”. ES vienai šeimai tenka mažiau nei 1,5 statistinio vaiko, o santykis tarp darbuotojų ir pensininkų skaičiaus nuolat mažėja.

Jei ši tendencija nepasikeis, reikės arba pensininkams mažinti pensijų išmokas, arba didinti išėjimo į pensiją amžių. Europos Parlamente jau suvokiama, kad vaikų skaičiaus mažėjimą lemia ne šeimų nenoras turėti vaikų. Žmonės jų neturi todėl, kad negali suderinti darbo ir šeimos rūpesčių.

Dokumente daug rekomendacijų valstybėms narėms, ką daryti, kad statistinis vaikų skaičius šeimoje būtų ne mažesnis kaip 2,5. Tai ir šeimoms skiriamų finansų peržiūra, ir nemokamų vaikų darželių bei lopšelių tinklo plėtra, ir šeimoms palankaus darbo grafiko sudarymas.

G.Purvaneckienės teigimu, pasaulyje nėra valstybės, kurioje vaikų priežiūrai skirtas laikas būtų prilyginamas darbui. Lietuvoje padėtis nėra bloga, ji geresnė negu daugelyje kitų šalių. Pavyzdžiui, Italijoje, kur gimstamumas daug mažesnis nei Lietuvoje, visiškai nėra visą darbo dieną veikiančių vaikų darželių.

„Nors jau nuo ketverių metukų visi mažyliai lanko darželius, kur keturias valandas užsiimama jų ugdymu, ten jų niekas nemaitina ir nemigdo. Moterys priverstos rinktis šeimą arba darbą ir jos renkasi darbą. Prancūzijoje gimstamumas pastebimai išaugo po to, kai visi vaikai nuo trejų metų buvo aprūpinti vietomis nemokamuose vaikų darželiuose”, – išduoda jai žinomą receptą premjero patarėja.

Būtina didesnė parama

Kasmet atliekamo namų ūkių biudžeto tyrimo duomenimis, vienišo asmens disponuojamos pajamos (atskaičiavus mokesčius) pernai sudarė 700 litų, o sutuoktinių poros be vaikų – 735 litus. Tuo tarpu sutuoktinių poros su vaikais pajamos vienam asmeniui sudarė 525 litus, o vienišo asmens su vaiku – 448 litus.

„Vieną atžalą turinčiose šeimose disponuojamos pajamos vienam asmeniui sudaro maždaug 563 litus, du vaikus – 460 Lt, o jau tris ir daugiau – tik 333 litus. Taigi tokioje situacijoje reikalingas aktyvesnis valstybės ir visuomenės vaidmuo”, – sako Nacionalinės plėtros instituto Socialinės sanglaudos ekspertė V.Ivaškaitė-Tamošiūnė.

Ji išnagrinėjo Europos Sąjungos šalių patirtį vaikams skiriamų išmokų srityje. Šiuo metu Lietuvoje kiekvienam vieną ar du auginančios šeimos vaikui iki 7 metų yra mokama 50 litų išmoka. Nuo rugsėjo ji bus mokama, iki vaikui sukaks 9 metai. Iki trejų metų šios išmokos dydis siekia 93,75 Lt.

„Kone visos Europos Sąjungos šalys išmokas vaikams moka iki 18 metų (išskyrus Airiją, Angliją, Portugaliją, Švediją, kuriose mokama iki 16 metų). Pašalpos mokėjimas daugelyje šalių nenutraukiamas, jeigu jaunuolis toliau tęsia mokslus (Vokietijoje ir Liuksemburge studijuojantiems mokama net iki 27 metų).

Kai kuriose šalyse šių išmokų dydis priklauso nuo šeimos pajamų (pvz., Islandijoje, Italijoje), bet daugeliu atveju jos yra universalios ir jų dydis varijuoja arba nuo vaiko amžiaus, arba nuo vaikų skaičiaus šeimoje”, – sako ekspertė.