Per laukinius Sacharos kanjonus

Per kelerius metus trukusio pasiruošimo „GEO“ žurnalo darbuotojų ir mokslininkų grupė išvyko į vieną mažai ištirtą planetos rajoną – į Čado šiaurės rytus. Kaip tik čia ir yra Enedžio plynaukštė.

Leidžiamės į rizikingą ekspediciją

Įprasta Afrikai „kelio užtvara“ – dvi aplamdytos metalinės statinės, kuriose kadaise buvo benzinas, o tarp jų ištemptas lynas, apraišiotas audeklo atraižomis. Iš mango medžio paunksnės lėtai ateina iki dantų ginkluoti kareiviai. Mūsų japoniški visureigiai – tikriausiai patys brangiausi ir naujausi automobiliai tarp tų, kuriuos jiems yra tekę matyti. Matyt, kaip tik tai sargybiniams ir sukėlė įtarimų. Bet viską greitai išsprendžia keli suglamžyti banknotai. Galime važiuoti toliau. Čionykščiai kareiviai tikriausiai ne itin dažnai gauna atlyginimą, tad rinkliavos iš važiuojančiųjų jiems yra solidus priedas prie pajamų.

Mes vykstame iš Čadi sostinės Ndžamenos. Čadas – milžinišką teritoriją užimanti valstybė, pusketvirto karto didesnė už Vokietiją, o turi 8 milijonus gyventojų. Jau kelis dešimtmečius šią šalį krečia valstybiniai perversmai, pilietiniai karai ir kitokie neramumai. Keliauti po Čadą gana pavojinga. Nedaugelis ryžtasi išvažiuoti už sostinės ribų.

Bet mes tai padarėme. Mūsų ekspedicijos tikslas yra mažai ištirta ir menkai pažįstama planetos sritis – Enedžio kalnų masyvas. Jis įdomus savo unikalia sistema ir piešiniais ant uolų, kuriuos nedaug kam teko matyti. Taip pat mes norime pabuvoti šalies šiaurės rytuose, toje vietoje, kur kadaise buvo Uniangos ežerynas.

Mūsų ekspediciją sudaro trys grupės. Pirmajai vadovauja klimatologas ir geografas Štefanas Krepelinas. Jam ir gėlųjų vandenų specialistui Dirkui Feršurenui teks padaryti keletą gręžinių Uniangos ežeryno nuosėdų kloduose.

Antrosios grupės vadovas yra primityviojo meno ekspertas, taip pat ir uolų piešinių tyrėjas Tilmanas Lensenas-Ercas.

Trečiąją grupę veda archeologas Rudolfas Kuperis, garsus Rytų Sacharos priešistorinių gyvenviečių specialistas. Jis jau ne vieną dešimtmetį dalyvauja ekspedicijose po įvairius didžiosios dykumos kampelius. Jo grupė ieškos gyvenviečių pėdsakų, molinių indų šukių, seniai atvėsusių laužaviečių ir ugnikalnių… Visa tai padės tiksliau nustatyti, kada urvuose atsirado piešiniai, kurių mes tikimės aptikti ne vieną.

Prie mūsų ekspedicijos prisijungė profesorius Berndas fon Drostė-Hiulhofas. Jis – UNESCO patarėjas ir turi savo užduotį: išvyko į dykumą patikrinti, ar Enedžio regionas vertas pasaulinės reikšmės kultūros paveldo objekto statuso.

Galiausiai kartu su mumis vykti panoro Suleimanas Huseinis, vietos tubu genties atstovas, mūsų palydovas ir vertėjas. Niekas geriau už Suleimaną nesiorientuoja takelių labirinte šioje klaidžioje ir nykioje vietoje. Jis puikiausiai sugeba iš pirmo žvilgsnio atskirti priešus nuo draugų. Be to, jis tiesiog nujaučia, kur slypi daugybė pėsčiųjų tykančių minų – karų ir tarpgentinių konfliktų palikimas.

Konfliktų ir kruvinų susidūrimų nestokojama ir dabar, todėl mes gana nelengvai pasiekėme Enedį iš Čado. Dar sunkiau sekėsi Š.Krepelino ir T.Lenseno-Erco komandoms, kurios į Enedį keliavo iš Sudano pusės. Jie iš anksto nesužinojo, kad vakarinio Sudano provincijoje Darfure vyksta kruvini mūšiai. Dabar tai – Afrikos kasdienybė.

Ir štai mes savo lendkruzeriais, prikrautais visko, ko reikia penkių savaičių ekspedicijai, riedame per savaną. Vėjas lengvai šiurena sausą žolę tarp akacijų. Čionykštė augalija laikosi vien stiprių, bet retų liūčių dėka. Kartais žolių jūroje pasirodydavo ilgomis kojomis žirgliojančių gandrų pulkeliai. Šimtai paukščių, atskridusių čionai žiemoti iš Europos, plevena oro srautuose. Maisto jie nestokoja. Kas kartą, kai mūsų mašinos bagažinės stogas užkliudo pakelės akacijos šaką, nuo jos į orą skardžiai braškėdamas pakyla tikras skėrių debesis.

Horizonte – Enedžio pranašai

Vakarop pagaliau atvažiavome į gana didelę gyvenvietę. Šiaudinių stogų viršūnės ant apskritų drėbto molio lūšnų apvainikuotos stručių kiaušinių lukštais. Atrodo, kad visas kaimas siūbuoja nuo duslaus gaudesio. Tai visos moterys medinėse pietose trina soras vakarienei.

Įveikiame dar vieną užtvarą – vyriausybės kariuomenės kontrolės ir leidimų postą. Mūsų palydovui Suleimanui pavyksta greitai susitarti su kareiviais. Jų vadas net paskyrė mums nakvynės vietą ir nedidelę įgulą apsaugai. Gyvenvietėje dabar neramu – baiminasi dėl banditų išpuolių. Tik vargu ar čia yra kada nors buvę ramu? Mes juk atsidūrėme Vadajaus prefektūroje – kolonializmo laikais tai buvo atskiras Čado sultonatas. Kadaise jau vien Vadajaus vardas reiškė mirtiną pavojų.

XIX a. viduryje čia buvo nužudytas Afrikos tyrinėtojas Eduardas Fogelis, leidęsis į šį kraštą, kad pamatytų „Didžiuosius Cadės vandenis“ – taip vietinė bornu gentis vadina Čado ežerą. Kai 1863 metais sultono kariauna nužudė dar vieną keliautoją Moricą fon Bojermaną, europiečiai tą vietovę pradėjo laikyti mirties spąstais. Tik 1913 metais prancūzų ekspedicinis korpusas perėmė kontroliuoti Vadajaus sultonatą ir prijungė jį prie prancūzų Pusiaujo Afrikos.

Po trijų dienų mes pasiekėme Abešės miestą. Pakeliui sutikome būrius ietimis ginkluotų raitelių, tarsi nužengusių iš senovinių knygų graviūrų. Iš Abešės patraukėme į šiaurę prie Um Šalubos versmių. Mums priešais važiavo krovinių ir keleivių pilni sunkvežimiai didumo sulig namais. Apsimuturiavę žmonės nuo saulės slėpėsi dar ir po didžiuliais juodais skėčiais. Sprendžiant iš numerių, sunkvežimiai važiuoja iš Libijos. Jie prikrauti visko, kas gaminama šioje šiaurės Afrikos šalyje ir ką galima pelningai parduoti toli pietuose, Juodojoje Afrikoje. Tai – miltai, pieno milteliai, ryškūs audiniai, plastiko ir emaliuoti indai, o – svarbiausia – dideli kiekiai dyzelino.

Automobilių su kroviniais vilkstinių kelionės per Sacharą trunka po kelias savaites. Didžiausias jų tykantis pavojus – klajokliai. Tie „dykumos vaikai“ susivilioja lengvu grobiu. Kai vilkstinę užpuola, krovinius lydintys žmonės jau negalvoja apie patikėto turto saugumą, o džiaugiasi likę gyvi.

Um Šalubos kaimas – gana niūri, nuo dulkių papilkėjusi vietovė, apaugusi dygiomis akacijomis tarp senų padangų sąvartynų ir molinių lūšnų. Mums vėl reikia leidimo. Suleimanas neria į vieną pašiūrę be langų. Jis „suveikė“ mums leidimą keliauti toliau, nes karinė vadovybė stengiasi į šį pavojingą rajoną įleisti kuo mažiau užsieniečių, mat bijoma dėl jų saugumo. Vairuotojai nuėjo ieškoti dyzelino.

Vakarop, kai saulė jau buvo gerokai įkaitinusi mūsų nugaras, horizonte išvydome neryškius švelniai rausvų uolų siluetus. Jos savo smailėmis atrodė panašios į gotikos stiliaus bažnyčių bokštus. Tai – Enedžio pranašai, „kalnai liudytojai“. Kadaise, dar priešistoriniais laikais, plynaukštė driekėsi iki čia. Bet dabar uolas jau beveik visiškai sunaikino smėlio audros. Iš milžiniško kalnų masyvo liko tik uolėtos salelės.

Kuo toliau į rytus, tuo akmeninės viršūnės aukštesnės. Šimtus metrų šauna į dangų milžiniški „bokštai“, pasišiaušę dantytomis briaunomis ir atskirai styrančiais plonyčiais „piršteliais“. Kai kurios viršūnės sujungtos tilteliais, kurie, atrodo, bet kurią akimirką gali nugarmėti žemyn.

Plynaukštės pakraštyje, beveik 200 metrų aukštyje įžiūrime dvi masyvias figūras, primenančias Egipto sfinksus. Jas iš akmenų „iškalė“ dykumos vėjas, nešantis milijardus smiltelių. Atrodo, lyg du liūtai su žmonių veidais budi didingų kalnų sargyboje.

Akmens amžiaus Luvras

Pernakvoję slėnyje įrengtoje stovykloje prie laužų, rytą leidžiamės tyrinėti akmeninių olų ir ieškoti piešinių. Tą Enedžio priekalnę dar atsimename iš 1999 metų ekspedicijos. Tikras akmens amžiaus Luvras! Kelis tūkstantmečius čionykštės sėslios gentys ir klajokliai puošė uolėtus šlaitus scenomis iš savo kasdienybės. Susidarė gana įspūdinga galerija. Tiesa, tada mums pavyko pamatyti labai nedaug tų piešinių.

Dabar, Suleimano Huseinio lydimi, mes nuodugniai apžiūrinėjame akmeninius urvus vieną po kito. Dažniausias piešinių motyvas ant olų sienų yra naminiai stambieji raguočiai – jaučiai, karvės. Pagrindinės spalvos – ochros, gelsvai oranžinė, raudona, balta. Kai kur pavaizduotos ištisos kaimenės, bet kiekvieno gyvulio kailis išpieštas vis kitaip, nepanašus į šalia esantį. Karvės – natūralaus dydžio, išpampusiais tešmenimis. Greta vaizduojami piemenys, be- sistiprinantys ką tik primelžtu pienu. Gyvulių piešiniai, matyt, reiškia, kad netoliese nuo kalnų būta ganyklų. Nekyla abejonių, kad piešiniai buvo padaryti dar tada, kai Enedžio klimatas buvo drėgnas – prieš kelis tūkstantmečius.

Kitoje oloje aptikome kone panoraminį kupranugarių vilkstinės vaizdą. Šie piešiniai labai sąlygiški ir tikriausiai daryti vėliau. Juk vienkupriai, gyvenę Azijoje, Afrikoje, buvo aptikti tik apie šeštą amžių prieš mūsų erą, kai klimatas Sacharoje jau buvo žymiai sausesnis.

Azio uolos viename urve mes ilgai apžiūrinėjome dar vieną piešinį – pulką karių, ginkluotų ietimis ir skydais. Ant kiekvieno skydo – vis kitoks piešinys ir nėra dviejų vienodų. Greta – ištisa anų laikų gyventojų būstų ir namų ūkio rakandų serija.

Piešiniai ant uolų nežymiai pasikeitė per tūkstančius metų. Jų datas nustatyti labai sunku, jeigu greta nėra aptikta „pagalbinių“ – tam tikros epochos žmonių gyvenimo ženklų. Dažniausiai per šimtmečius vėjas iš dykumos išpučia uolienų sluoksnius – tarytum nutrina pėdsakus. Ozio uolos urvo sienas vis dar dengia storas nuosėdų sluoksnis. Mūsų archeologas Rudolfas Kuperis čia rado molinių indų šukių ir medžio anglių liekanų.

Šią olą žmonės naudoja iki šiol. Mes pamatėme, kad tubu klajokliai paliko čia saugoti savo palapines ir indus – piestas soroms grūsti, katilus ir savo kupranugarių balnus. Tokios olos, kuriose vis dar gyvena žmonės, Sacharoje – jokia retenybė. Azio urvas turi seną istoriją, bet mūsų ekspedicija negalėjo tuoj pat imtis tyrimo darbų, nes uolų piešinių ekspertas buvo kitoje grupėje, kuri tebekeliavo į Enedį iš Sudano ir mūsų dar nepasiekė.

Tad mes kuriam laikui palikome Azio uolą bei urvus ir patraukėme į Toku – kitą kalnų masyvą. Už jo kaip gigantiški laiptai su milžiniškomis atbrailomis stūkso pusantro tūkstančio metrų aukščio Enedžio plynaukštė.

Apsvaiginti beveik „nežemiško“ šios vietovės grožio, mes ilgai važiavome palei uolų papėdę, apaugusią akacijomis. Prieš mūsų akis plytėjo klasikinė Afrikos savana, žmogaus prosenelė. Tas landšaftas mūsų priešistoriniams protėviams leido patikimai slėptis nuo priešų ir iš pasalų medžioti žvėris. Pavyzdžiui, tokias gazeles, kokių banda iššokdavo į kelią priešais mūsų automobilius, grakščiai šuoliuodama pakeitė kryptį ir baikščiai puolė į šalį.

Gal kaip tik šios Enedžio priekalnės buvo mūsų – visos žmonijos – giminės lopšys? Seniausi žmonių pėdsakai ir griaučiai buvo aptikti už 500 kilometrų į vakarus nuo šios vietos Čado ežero baseine. 2001 metais Likijus Andosa, jaunas Čado paleontologas, rado ten mūsų priešistorinio protėvio skeletą. Manoma, kad tie į beždžiones panašūs paleozojaus eros padarai čia gyveno prieš 7 milijonus metų. Prie mūsų ekspedicijos prisijungęs L.Andosa tikisi aptikti naujų senovės žmonių buvimo Enedyje ženklų. Jeigu tos paieškos bus sėkmingos, UNESCO tikrai įtrauks Enedį į Pasaulio paveldo objektų sąrašą.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.