Aš – pirmokas!

– Na, Pepe, pasakyk, kiek bus prie septynių pridėjus penkis?
Pepė pasižiūrėjo į mokytoją nustebusi , įtariai. Tada atsakė:

– Irgi mat, jeigu nežinai pati, tai nemanyk, kad aš ketinu tau pasakinėti!

Visi vaikai pasibaisėję sužiuro į Pepę. O mokytoja paaiškino, kad šitaip nevalia atsakinėti mokykloje. Be to, mokytojos negalima vadinti „tu”. Reikia kreiptis „mokytoja”.

Pasakojimai apie Pepę prajuokina tiek vaikus, tiek suaugusiuosius, tačiau artėjant Rugsėjo 1-ajai tėveliai ne juokais susirūpina, kaip jų atžalėlėms (beje, ir jiems patiems) pavyks susitaikyti su tokiais svarbiais pokyčiais. Apie ypač jums rūpimus klausimus kalbamės su psichologe Dalia Simončikiene.

Paprastai paklausę šešiamečio, ar nori eiti į mokyklą, išgirstame „taip”. Iš kur toks vaikų noras?
Dažniausiai visi vaikai nori eiti į mokyklą.

• Tai jiems atrodo svarbus darbas;

• nori būti panašūs į suaugusiuosius;

• tikisi susirasti daug naujų draugų;

• siekia pažinti mokytoją;

• didžiuojasi naujais daiktais (kuprine, pieštukais ir pan.).
Vis dėlto nors vaikai džiaugiasi mokykla, kartu ir nerimauja, kaip bus naujoje vietoje. Psichologai tyrimais įrodė, kad nuolat nerimą ar kitas neigiamas emocijas patiriančiųjų intelektiniai gebėjimai mažėja. Taigi, kad šis, pirmasis, žingsnis į suaugusiųjų pasaulį vaikui būtų kuo lengvesnis, tėvai privalo nepamiršti keleto dalykų. Svarbiausias jų – vaiko noras mokytis.

Kaip skatinti šį vaiko norą?

Labai svarbu kalbėtis: kaip vaikas jaučiasi, ar nori eiti į mokyklą, kas joje patinka, o kas kelia nerimą. Kilus rūpesčių, bendrauti su mokytojais, kad vaikas jaustųsi saugesnis, kad žinotų, jog gali pasikliauti tėvais. Svarbu, kad šie, kai atžala girdi, nekritikuotų mokyklos ir prasto (pagal juos) mokytojos darbo. Taip pat reikia skatinti vaiką pasitikėti savo jėgomis. Todėl:

• kuo dažniau rodykite jam savo meilę;

• neneikite vaiko jausmų ir išgyvenimų (leiskite liūdėti, verkti);

• skatinkite, girkite, drąsinkite;

• mokykite patį spręsti ir leiskite klysti (juk ir mes, suaugusieji, klystame).
Pasitikintys ir teigiamai save vertinantys vaikai daug lengviau išgyvena neigiamas emocijas, jaučiasi saugesni. Tai padeda ryžtingiau siekti tikslo.

Kiekvienas būsimas pirmokėlis nerimauja, juk mokykloje nebus jo mylimų žmonių: mamos, tėčio, brolio. Ar galime jam padėti?
Nerimą išduoda keletas požymių: vaikas atsisako eiti miegoti be mamos ar tėčio, nuolat sapnuoja košmarus, skundžiasi galvos ar pilvo skausmais, dusuliu, nekaip jaučiasi, svaigsta galva, pykina. Taip pat dažniau pyksta, ašaroja, skundžiasi, kad tėvai nemyli, ir kalba apie tai, kad norėtų numirti. Ką daryti?
• Pasistenkite neparodyti, kad jaudinatės dėl vaiko. Juk jis jau gana savarankiškas;

• galite pabandyti ramiai pasikalbėti ir pasiaiškinti, ko ir kodėl bijo;

• skatinkite tikėti, kad su sunkumais susidoros.

Kas rodo, kad vaikas pasiruošęs mokyklai?

Dabar jau darželinukus įprasta vedžioti po įvairiausius būrelius, kuriuose šie išmoksta bendrauti ir bendradarbiauti. Vis dėlto geriausia priemonė, jei tėvai skiria pakankamai dėmesio vaikui. Štai keletas patarimų, kurie pravers ruošiantis į pirmąją klasę.

Moku prisistatyti

Vaikas daug drąsiau jausis per pirmas pamokas, jei atmintinai mokės keletą eilėraščių, jei gebės pasekti pasaką ar papasakoti smagų nuotykį. Pirmokėlis turėtų žinoti vardą, pavardę, mokėti pristatyti savo šeimą.

Turiu valios

Valia – tai gebėjimas susikaupti, kruopščiai dirbti, pagaliau kontroliuoti savo veiksmus. Namie galima lavinti vaiko valią mokant susitvarkyti žaisliukus. Tėveliai turėtų prižiūrėti, ar vaikas tinkamai atlieka šią pareigą. Nedrauskite padėti atlikti namų ruošos darbus, taip pat reikėtų skatinti patį nusirengti ir apsirengti, kad būtų kaip galima labiau savarankiškas. Juk to labai prireiks mokykloje.

Lavinu rankeles

Vaikas gali lipdyti, piešti, dėlioti iš smulkių detalių mozaikas – svarbu, kad lavėtų plaštakos raumenys ir judesių koordinacija.

Gerbiu pašnekovą

Vaikas patiks bendraamžiams, jei mokės ne tik išsakyti nuomonę, bet ir išklausyti. Reikėtų jam paaiškinti, kad jei atsakinėja draugas ar kalba mokytojas, negalima jų pertraukti.

Moku įtikinamai pasakoti

Kad kalba būtų rišli, ne tiek daug ir reikia. Juk kiekvieną dieną klausiame vaiko, ką šiandien nuveikė, kokių „nuotykių” patyrė. Nepamirškite sekti pasakų, skaityti knygų.
Vienas, du, trys…
Nepatingėkite su vaikučiu skaičiuoti lipdami laiptais, vartydami knygas, tvarkydami žaislus, rinkdami obuolius ir pan.

Kartais šie dalykai tėvams atrodo nesvarbūs. Didžiausias jų rūpestis būna, kaip išmokyti vaiką skaityti. Antraip mokykloje gali pasirodyti kvailesnis už kitus. Pradinių klasių mokytojai juokiasi ir kartoja: „Nemokykite vaikų skaityti – tai mūsų darbas. Išmokykite užsirišti batų raištelius”. Juk iš tikrųjų, kai pusė klasės sustoja į eilę, kad mokytoja užrištų batų raištelius, mokslams laiko gali ir nelikti.

Ir vis dėlto ar tėvai turėtų mokyti vaiką rašyti, skaityti, skaičiuoti?

Tėvai nėra kvalifikuoti specialistai, todėl kartais mokydami gali netgi pakenkti vaikui. Tačiau jei šis itin gabus ir pats viskuo domisi, negalima to nepaisyti. Tuomet tėveliams reikėtų pasidomėti, kaip tinkamai vaiką mokyti.

O ko jiems nereikėtų daryti?

Gana dažna tėvelių klaida, kad vaikui sukrauna kuprinę. Tuomet ne tik kad vaikas nesijaučia savarankiškas, bet ir atėjęs į mokyklą nežino, kokie daiktai kur yra ir ar iš viso juos turi. Jei tėveliai labai bijo, kad vaikas į mokyklą susidės ne viską, mokytojai siūlo reikiamus daiktus sudėti, pvz., ant stalo, ir paprašyti, kad mažasis į kuprinę susikrautų pats. Beje, neverta persistengti ir kuprinės tikrinti kiekvieną kartą. Pirmą pusmetį pirmokėliai mokykloje tarsi žaidžia, todėl į pamokas turi atsinešti mėgstamą žaisliuką ar nuotraukų, kitų daiktų. Stropuoliai tėveliai ir čia persistengia – radę vaiko kuprinėje ,,nederantį” daiktą nieko nesakę ima ir išima. Taip per pamoką vaikas gali pasijusti nuskriaustas, kad negali papasakoti apie save ypatingos istorijos ar kad klasė nepamatė mėgstamiausio meškino.

Kada – šešerių ar septynerių metų geriau vaiką leisti į mokyklą?

Bendros nuomonės nėra. Kiekvienas vaikas yra savitas. Dažnai šešiamečiai lenkia septynmečius. O kartais nutinka priešingai – sunku spėti paskui ,,vyresnėlius”. Geriausia pasikonsultuoti su specialistais: psichologu, logopedu, spec. pedagogu.

O ką daryti, jei vaikas vieną dieną grįžo namo piktas ar apsiverkęs ir pareiškė: ,,Į mokyklą daugiau neisiu”?

Pirmiausia patarčiau išsiaiškinti, kodėl jis taip jaučiasi: gal sunku sutarti su bendraamžiais, o gal bijo mokytojos. Juk dažnai vaikai prigalvoja keisčiausių dalykų. Tarkim, sako, kad bijo mokytojos, nes jos akys rudos. Arba ji panaši į piktą tetą, kuri kadaise jam, mažam, papešė kieme už plaukų. O kartais baimės vaikui įvaro patys tėveliai sakydami: „Na, palauk, pamatysi, kas bus, jei mokytoja sužinos, kad neklausei mamytės”.
Kad mokykla nevirstų košmaru, reikia labai nedaug – leiskite savo vaikui kaip galima labiau būti savarankiškam, džiaukitės jo laimėjimais ir nepamirškite pagirti kiekviena proga.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Vaikai su žyma , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.