Prieš keletą savaičių baisiose kančiose miręs 29 metų muitininkas Darius Virbukas taip ir nesužinojo, kas ir kodėl užkūrė „pragaro mašiną”. Tris gyvybes nusinešusios ir dar keletą žmonių sunkiai sužalojusios tragedijos autorių kol kas nežinome. Tačiau „Lietuvos žinių” gauta pažyma rodo, kad kažkas iš atliekų naikinimo galėjo tikėtis pelno.
Šiemet birželio 27 dieną UAB „Cargo Via” muitinei pateikė prašymą, kad jai būtų leista sunaikinti pasenusius dezodorantus.
Paprastai, pateikiant tokius prašymus, turi būti užpildomas specialios formos blankas. Jame klausimai išdėstyti lyg kelių punktų anketa, kurioje reikia pasirinkti ir pažymėti vieną iš kelių variantų.
Sprendžiant iš parašo, minėtą anketą – prašymą užpildė „Cargio Via” direktorė Irena Lavreniuk.
Skyrelyje „Sunaikinimo būdas” reikėjo pasirinkti prekės utilizavimo metodą. Prašymą užpildęs žmogus pasirinko: „Sutraiškymas”.
Leisti ar neleisti
Prašymą pasirašė Vilniaus teritorinės muitinės direktoriaus pavaduotojas Alvydas Bražiūnas.
Šios prašymo – leidimo formos – pabaigoje yra skyrelis, kurį turi užpildyti būtent muitinės atstovai. Skyrelyje būtina pažymėti (išbraukti netinkamą) vieną iš dviejų variantų: „leisti sunaikinti” arba „neleisti”.
Minėtoje anketoje nebuvo pažymėtas nė vienas iš šių variantų.
Ar kažkuris iš atsakingų muitinės pareigūnų tikėjosi reikiamą punktą palikti, o kitą nubraukti, bet jau vėliau? Tikėtina, jei naikinimo procesas būtų atliktas sėkmingai, pareigūnai pažymėtų variantą „leisti”.
Tačiau įvykus nelaimei skyrelis liko neužpildytas. Pareikalauti atsakomybės iš pareigūno, kuris savo parašu nepatvirtino leidimo – kur kas sunkiau.
Kiek tonų aliuminio
Tačiau bene didžiausia paslaptis, ką vėliau buvo ketinama daryti su metalo laužu, kuriuo turėjo pavirsti metalinė tara? „Lietuvos žinių” šaltinių muitinėje duomenimis, naikinamo dezodoranto flakonėliai buvo iš aliuminio.
Aukščiau minėtame „Cargo Via” pateiktame ir pareigūno pasirašytame prašyme yra itin įdomus punktas. Į klausimą, ar sunaikinus prekę liks atliekų arba metalo laužo, pildytojas pažymėjo: „Neliks”.
Jei atmesime neįtikimą versiją, kad flakonėlius traiškant aliuminis tiesiog išgaruoja, kils natūralus klausimas: kiek galima uždirbti pardavus po traiškymo likusį metalo laužą?
Juolab kad bendras sunaikinti atvežtų pilnų flakonėlių svoris sudarė 17,5 tonos.
Vilniuje A.Graičiūno gatvėje įsikūrusios UAB „Metransa” direktorius Raimundas Kapleris sutiko pasidalyti patirtimi. Ar bendrovė superka tuščius dezodorantų ir kitų gaiviklių flakonėlius?
Taip, kartais „Metransai” pateikiama tuščių dezodoranto buteliukų. Juos superka įvairiais kiekiais: ir tonomis, ir kilogramais.
Iš kokios medžiagos ši tara gaminama? Pasak direktoriaus, pasitaiko ir aliumininių, ir paprasto metalo flakonėlių. „Mes turime specialų įrenginį, tarsi magnetą, kuriuo flakonėlius išskirstome pagal metalą. Jei flakonėliai pagaminti iš aliuminio, mokame 2 litus už kilogramą arba 2000 litų už toną. Jei flakonėliai iš paprastos skardos – kaina 30 centų už kilogramą arba 300 litų už toną”.
Kapleris tvirtino, kad alaus ir kitų gėrimų skardinės dažniausiai gaminamos iš aliuminio. O dezodorantų flakonai 50 proc. atvejų – skardiniai, 50 proc. – aliumininiai.
Kiek gryno aliuminio lieka ištuštinus gaiviklių flakonus, mūsų kalbinti ekspertai tiksliai negalėjo pasakyti.
Pirmininkė nepageidautina
Panašu, jog muitininko Dariaus Virbuko žūties aplinkybių tyrėjai savo gretose nepageidauja matyti kai kurių teisinį išsilavinimą turinčių specialistų.
Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos valdybos pirmininkas Jūrius Bruklys LŽ pasakojo, kad darbo inspekcija atsisakė tirti muitininko žūties aplinkybes. Motyvas – esą muitinė yra statutinė organzacija. Todėl viena komisija tiria verslininkų žuvimo priežastis, o kita – pareigūno.
Vilniaus teritorinės muitinės direktorius Pranas Dragūnas, išeidamas atostogų, pasirašė įsakymą dėl komisijos sudarymo. Muitinės darbuotojų profsąjungos pirmininkė Leokadija Daujotaitė į šios komisijos sudėtį neįtraukta.
Pasiteiravus, kodėl toks svarbus įvykis tiriamas be darbuotojų atstovų, Bruklys paaiškino, kad viena atstovė „vis dėlto įtraukta”.
Pasirodo, Dragūnas į komisijos narių sąrašą įrašė vienos profsąjungietės pavardę. Ši moteris anksčiau iš tiesų dalyvaudavo komisijose, tyrusiose menkesnius pažeidimus.
Katastrofos, kurioje žuvo pareigūnas, tyrimą ketino asmeniškai stebėti teisinį išsilavinimą turinti profsąjungos pirmininkė.
„Dabar susirašinėjame, diskutuojame su muitinės vadovybe, reikalaudami į komisijos sudėtį įrašyti žmogų, kurį deleguojame, o ne tą, kurį jie norėjo įrašyti”, – tvirtino Jūrius Bruklys. Pašnekovas vylėsi, kad Daujotaitei galiausiai bus leista dalyvauti komisijoje ir susipažinti su reikalingais dokumentais.
17 tonų mirties
Priminsime, kad Kirtimuose, Metalo gatvėje 2A patalpos ir teritorija priklauso dviem Vilniaus bendrovėms UAB „Ad rem” ir UAB „Vilniaus tranzitas”. Toje pačioje teritorijoje įsikūręs ir Vilniaus teritorinės muitinės Kirtimų krovinių postas.
Kaip LŽ nelaimės dieną pasakojo Vilniaus teritorinės muitinės viršininkas Pranas Dragūnas, muitinė „Vilniaus tranzitui” suteikdavo leidimą naikinti nereikalingas prekes, tačiau skirdavo savo stebėtoją.
Nelaimės dieną, be Virbuko, į naikinimo komisijos sudėtį įėjo ir vienos iš suinteresuotų bendrovių UAB „Cargo Via” vadovas, UAB „Vilniaus tranzitas” viršininkas bei šios įmonės sandėlininkas.
Prekių naikinimas ir nukenksminimas vyksta nepertraukiamu procesu. Iš viso turėjo būti utilizuota 17 tonų iš Vengrijos įvežtų pasibaigusio galiojimo purškiamųjų gaiviklių. Jie, Dragūno tvirtinimu, esą buvo įvežti 2003 metais, tačiau mūsų rinkoje nepasirodė. Dezodorantai priklausė UAB „Cargo Via”.
Užsiliepsnojus dujoms, du žmonės sudegė, o 7 buvo sužeisti. Mirus muitininkui, žuvusiųjų skaičius pasiekė tris. Kiti nukentėjusieji apdegė nuo 30 iki 70 procentų kūno, o mažiausiai nukentėjusiajam pažeista rankos oda.
Atsitiktinė auka
Kaip LŽ rašė, degantys žmonės veltui mėgino šauktis pagalbos ir dangstytis nuo ugnies. Tolėliau sandėliuose dirbę kolegos nelaimę pastebėjo, kai liepsna išsiveržė pro stogą, o iš vidaus pasigirdo sproginėjančių flakonų kanonada.
Išsiveržęs iš liepsnų Virbukas dar pats atėjo į muitinės Kirtimų postą. Jis negalėjo pasilenkti, sukioti galvos, todėl kolegė vandeniu jį pagirdė tik pasilypėjusi ant kėdės. Į greitosios pagalbos automobilį muitininkas irgi nuėjo pats. Tai buvo paskutiniai jo žingsniai. Medikai negalėjo išgelbėti jauno muitininko gyvybės.
Neįsivaizduojamas kančias patyręs jaunas žmogus taip ir nesužinojo, kas ir kokių interesų skatinamas užkūrė „pragaro mašiną”.
Nutylėti savininkai
Dar daugiau klausimų kyla prisiminus nelaimės dieną pareigūnų pasakytus žodžius. Petras Dragūnas žurnalistams tvirtino, kad krovinio savininkė yra bendrovė „Cargo Via”.
Praėjus mėnesiui ir pakvipus baudžiamąja byla, viskas apvirto aukštyn kojomis. Atostogaujantį Dragūną pavaduojantis Vilniaus teritorinės muitinės direktoriaus pavaduotojas Gintautas Pupalaigis atsisakė įvardyti dezodorantų savininką, tačiau teigė, kad tai – ne „Cargo Via”. Pasak Pupalaigio, dėl dezodorantų prasidėjo tikra painiava. Niekas nebežino, kur ir kieno lėšomis bus išvežti bei utilizuoti likę gaivikliai. „Dezodorantai nesunaikinti (sprogimas įvyko utilizuojant pirmąsias siuntas – red.), teritorija – užteršta. Lietuvoje dezodorantų naikinti negalima, tai atlikti turi teisę speciali įmonė Vokietijoje. O Vokietijoje tai kainuoja nemažus pinigus, – tvirtino Pupalaigis. – „Cargo Via” turėjo tik savininkų leidimą dezodorantus sunaikinti, bet neturi leidimo už savininkus nuspręsti, ką su jais daryti dabar”.
Pakartojus klausimą, kas vis dėlto dezodorantų savininkas, Pupalaigis atsakė, kad tai – ofšorinės JAV ir Virginijos salose registruotos bendrovės. Šių bendrovių pavadinimo ir to, kas joms atstovauja Lietuvoje, Pupalaigis neatskleidė.
Paslaptingieji dezodorantai į Lietuvą esą įvežti 2003 metų rugsėjo 5 dieną. Tai oficialioji versija. Siuntėjas – Virginijos salose registruota bendrovė, gavėjas – JAV registruota ofšorinė kompanija. Dezodorantai per Lietuvą esą turėjo būti gabenami tranzitu. Tranzito procedūra pradėta Vokietijos mieste Erfurte. Vėliau krovinys pateko į Kirtimuose esantį terminalą (tą patį, kuriame įvyko nelaimė), paskui apie dvejus metus dezodorantai buvo laikyti „Vingės terminalui” priklausančiose patalpose Savanorių prospekte bei Bareikiškėse.
Nors dvejus metus, niekur nevežant ir neparduodant, saugoti dezodorantus nedraudžiama, tačiau tokie savininkų veiksmai nelogiški. Oficialiąja versija sunku patikėti, nes tokio milžiniško krovinio saugojimas muitinės sandėliuose brangiai kainuoja.
Gaiviklių galiojimo terminas baigėsi 2005 metų gruodį.
O gal dezodorantai į Lietuvą įvežti neseniai, norint juos čia sunaikinti? Ar Lietuva dar nevirto Vakarų Europos sąvartynu, kuriame, nepaisant pavojaus, užkuriami „pragaro katilai”?
„Iš pradžių ir mes panašiai pagalvojome, tačiau ištyrus paaiškėjo, kad dezodorantai tikrai į Lietuvą pateko 2003 metais”, – atsakė Pupalaigis. Jam taip pat neatrodė įtartina, kad sutraiškius flakonėlius „nelieka metalo laužo”. O tai, kad Bražiūnas oficialiame dokumente nepažymėjo skilties „leisti” arba „neleisti”, Pupalaigiui nesukėlė jokio įtarimo. Pasak pašnekovo, kolega tikriausiai „pamiršo”.