„Tik atsistatydinęs iš generalinio direktoriaus pareigų pamačiau, kokia nuostabi Lietuvoje gamta”, – teigė Vaclovas Šleinota, prieš tris mėnesius palikęs bendrovės „Vilniaus vingis” generalinio direktoriaus postą.
Gerai mokamo darbo praradimas vilniečiui nevirto tragedija.
Tapęs bedarbiu, buvęs didelės įmonės vadovas pagaliau rado laiko savo pomėgiams ir seniai puoselėtoms svajonėms.
Karjeros galvosūkį ilgai sprendė buvęs bendrovės „Rannila Lietuva” generalinis direktorius 46- erių Gailimantas Venskutonis.
Pernai gruodį jis nutarė atsisakyti šių pareigų ir nėrė į nežinią.
Dėl to vyras jautėsi laimingas – kelis mėnesius jis turėjo daugiau laiko savo pomėgiui. G.Venskutonio aistra – leistis upėmis kanoja.
Iš didžiosios politikos pasitraukęs 47 metų kaunietis Stanislovas Buškevičius kurį laiką neturėjo darbo. Veiklos paieškos būdavo bevaisės – ryžtingu būdu garsėjančiam vyrui užsiverdavo įvairių įmonių durys.
Tačiau kaunietis įžvelgė ir tokios padėties pranašumų.
„Netekęs posto Seime supratau, kas yra asmeninė laisvė ir kaip gera būti nesuvaržytam – gyventi savo gyvenimą”, – tikino S.Buškevičius.
Ne visi taip lengvai susitaiko su nedarbu ar aukštų pareigų netektimi ir mėgaujasi gyvenimu be didelės įtampos.
Kai kuriems žmonėms, užėmusiems aukštą postą, darbo praradimas sukelia net psichologinę krizę. Ištikti bedarbio dalios, jie pasijunta niekam nereikalingi ir ilgai negali priprasti prie naujo savo statuso.
Buvusiam Alytaus apskrities viršininko pavaduotojui Arturui Juškevičiui likimas taip pat pasiuntė išbandymą.
Šiam 44 metų Darbo partijos nariui prieš savaitę teko peržengti Darbo biržos slenkstį.
Negana to, paskutinėmis darbo dienomis jis sugebėjo susikompromituoti, bandydamas neteisėtai tapti apskričiai pavaldžios vaikų ligoninės direktoriumi.
Išmoko mėgautis laisve
Ne visi aukštas pareigas užėmę žmonės jautriai reaguoja į gyvenimo permainas, kai tenka nusileisti iš viršūnės. Jos yra neišvengiamos verslo pasaulyje, kurio variklis – konkurencija.
Vienai didžiausių sostinės įmonių – elektronikos gamyklai „Vilniaus vingis” – vadovavęs 55 metų Vaclovas Šleinota atrodo lyg būtų gerokai jaunesnis.
Šiuo metu darbo neturintis vyras tikino, kad permainos jam išėjo į naudą.
Gegužės 12-ąją uždaręs savo kabineto duris jis nejautė nei kartėlio, nei sąžinės graužaties, kad pasitraukė iš svarbaus posto. Jame jis išbuvo dvylika metų.
Ne visi aukštas pareigas užėmę žmonės jautriai reaguoja į gyvenimo permainas, kai tenka nusileisti iš viršūnės. Jos yra neišvengiamos verslo pasaulyje, kurio variklis – konkurencija.
„Aš pajutau, kad privalau pasitraukti. Negaliu būti direktorius iki pat pensijos. Atėjo laikas keisti savo įpročius”, – kalbėjo V.Šleinota.
Vyras nesupyko, kad pusantro tūkstančio įmonės akcininkų neatsiuntė padėkos laiško už gerą darbą, nepalinkėjo jam sėkmės, neįteikė rožių puokštės.
V.Šleinota susitaikė su mintimi, kad buvusios gamyklos teritorijoje išdygs nauji pastatai, kadangi beveik 8 hektarų žemės sklypą norima parduoti.
Elektronikos gamyklos jame neliks, nebereikės ir šį verslą išmanančių žmonių.
V.Šleinota tikino, kad trauktis iš posto būtina tada, kai žmogus įtiki, jog yra nepakeičiamas.
Žengęs šį žingsnį daug pavaldinių turėjęs vyras pasijuto laisvas, jo pastaruoju metu nevaržo griežta dienotvarkė.
Sapnuoja posėdžių salę
Įkyrios mintys apie buvusį darbą V.Šleinotą vis dar kankina naktimis.
Jis dažnai sapnuoja posėdžių salę ir joje vykstančias aistringas diskusijas.
Į V.Šleinotos pasąmonę giliai įsismelkė rūpinimasis gamyklos ateitimi.
Netgi lovoje jis negali atitrūkti nuo šių rūpesčių, dažnai per miegus svarsto, kaip nuo bankroto gelbėti kineskopų detales gaminančią įmonę.
V.Šleinota tikino, kad iš posto būtina trauktis tada, kai žmogus įtiki, jog yra nepakeičiamas. Žengęs šį žingsnį daug pavaldinių turėjęs vyras pasijuto laisvas, jo nebevaržo griežta dienotvarkė.
Bet didžiausi vilniečių produkcijos užsakovai – „Samsung” gamykla Vokietijoje bei „LG Philips” įmonė Didžiojoje Britanijoje – jau uždaryti.
Vaizduoklių gamyboje aušta nauja organinių diodų era, lietuviškų kineskopų detalių jau niekam nebereikės.
Tokia verslo logika, nors dėl to V.Šleinotai ir apmaudu.
1994 metais pradėjęs vadovauti įmonei V.Šleinota iš trijų tūkstančių darbuotojų turėjo trečdalį atleisti.
Tąkart įmonė turėjo 15 milijonų litų skolų.
Po šio sunkaus periodo įsižiebė viltis, kad vilniečiams pavyks įsitvirtinti užsienio rinkoje. Bet troškimas neišsipildė.
„Labiausiai man gaila buvo palikti savo bendraminčius, kurie sudarė įmonės branduolį”, – geriausius savo gyvenimo metus prisiminė V.Šleinota.
Buvęs didelės bendrovės vadovas prisipažino: „Nebuvau toks vadovas, kuris atėjęs ryte į kabinetą iš pradžių įjungia kompiuterį, o tik vėliau pasikabina švarką”.
Vagystė nesudrumstė atostogų
Nuo gegužės vidurio vyras mėgaujasi atostogomis, kurių neturėjo pastaruosius trejus metus.
Poilsiaujančio V.Šleinotos veidas įdegęs saulėje.
Atsistatydinęs direktorius dešimt dienų ilsėjosi su šeima Ispanijos kurorte Malagoje ir nesikremta dėl šio kurorto viešbutyje įvykusios vagystės.
Apsukrūs ispanų vagys nugvelbė V.Šleinotos fotoaparatą, banko kortelę.
„Tad neliko net nuotraukų, nors per trejus pastaruosius metus tai man buvo pirmos atostogos”, – prisipažino pašnekovas.
Prisiminė vaikystės svajonę
Paklaustas apie pomėgius, azartiškos prigimties V.Šleinota juokavo, jog tikrai neseks kai kurių iš darbo karuselės iššokusių žmonių pavyzdžiu.
Tikrai nešoks iš padangių su parašiutu, nepirks kelis milijonus kainuojančios jachtos ir neplauks aplink pasaulį, nesimokys nardyti, neskris į kosmosą.
Buvęs didelės įmonės vadovas ims meškerę į rankas ir žvejos tik tada, kai gerai kibs žuvys.
Kita V.Šleinotos aistra – motociklas.
„Širdyje jaučiuosi kaip vaikas, visą gyvenimą svajojęs turėti motociklą”, – patikino „Lietuvos ryto” žurnalistę vyras.
Tiktai prieš trejus metus įsigijęs brangų motociklą „Harley-Davidson”, šiam pomėgiui V.Šleinota anksčiau galėdavo skirti mažai laiko.
Tam trukdė nuolatinės tarnybinės kelionės į užsienį, susitikimai su verslo partneriais, beveik nelikdavo laisvalaikio.
Todėl dabar V.Šleinota nori atsigriebti – bent kartą per savaitę jis su žmona Egle ir draugais leidžiasi į kelionę motociklu.
Nemėgstantis didelio greičio tik kartą vyras spaudė akceleratorių, kol rodyklė parodė 120 kilometrų per valandą.
Baikerių judėjimui prijaučiantis vyras turi specialią aprangą, šalmą, kad rankos neprakaituotų – odines pirštines, specialius batus bei akinius nuo saulės.
Taip apsirengusį V.Šleinotą sutikę gatvėje draugai ne visuomet ir atpažįsta.
Vyras motociklu aplankė Kernavę, Dieveniškes, Širvintas.
Nutarė priimti iššūkį
„Sunkiausia man buvo priimti sprendimą.
Juk turėjau viską – darbą, gerą atlyginimą, bendradarbių pripažinimą, bet norėjosi išbandyti jėgas kokioje nors naujoje srityje”, – sakė buvęs bendrovės „Rannila Lietuva” generalinis direktorius Gailimantas Venskutonis.
Rasti išeitį jam padėjo psichologijos paskaitos Žmogaus studijų centre.
Čia jis suprato, kad tik peržengęs tam tikrą ribą ir metęs iššūkį žmogus gali tobulėti.
Tokios galimybės slypi kiekvieno prigimtyje, tačiau dėl saugumo daugelis nesiryžta rizikuoti.
„Sunkiausia buvo priimti sprendimą. Juk turėjau viską – darbą, gerą atlyginimą, bendradarbių pripažinimą”, – sakė buvęs didelės bendrovės generalinis direktorius G.Venskutonis.
G.Venskutonis liepą, kurį laiką dirbęs pagal laikinas sutartis, tapo JAV chemijos pramonės kompanijos „Du Pont” atstovu Baltijos šalyse.
Anksčiau 90 žmonių vadovavęs vyras dabar turi du pavaldinius.
Atrado laiko dviračiui
Kasdien apie 30 kilometrų atstumą nuo namų iki Vaidotuose įsikūrusios įmonės, gaminančios stogų ir sienų dangą iš plieno, G.Venskutonis įveikdavo tarnybiniu automobiliu.
Pastaruoju metu prie automobilio vairo vilnietis jau sėda gerokai rečiau.
Sostinės Žirmūnų rajone gyvenantis vyras iki miesto centre esančio biuro kelią įveikia dviračiu arba eina pėsčiomis.
Kartais jis susigundo sėsti į visuomeninį transportą.
Nepabūgo rizikingo sumanymo
G.Venskutonis nesiskiria su ortopedine kėde, kuri stovėjo jo kabinete Vaidotuose.
Ant jos atsisėdęs naujojoje savo darbo vietoje ir kelius uždėjęs ant atramos, G.Venskutonis užmiršta stuburo skausmus.
Verslininko biure ant darbo stalo yra nuotrauka, kurioje jis iriasi kanoja Žeimenos upe.
„Ši nuotrauka man primena, kad darbas nėra vienintelė vertybė gyvenime”, – kalbėjo apie asmeninius pokyčius vyras.
Sulaukęs savaitgalio jis meta visus darbus ir skuba prie Baltosios Ančios, Verknės upių.
Prie židinio darbo kambaryje kabo jūreiviška kepurė, išduodanti G.Venskutonio pomėgį buriuoti ir potraukį prie vandens stichijos.
Prieš kelerius metus išsinuomojęs jachtą vyras su šeima buvo nuplaukęs į Gotlando salą.
Norėjosi pokyčių ir rizikos
Vyras prisipažino, kad ankstesnis darbas įmonėje „Rannila Lietuva” jam buvo tapęs rutina ir pabodęs.
Per septynerius metus jis išsisėmė, prarado kūrybiškumą.
„Žinodavau, kaip baigsis mano darbo diena.
Aš galėjau ir toliau šioje vietoje dirbti, bet norėjosi naujos rizikos”, – kalbėjo G.Venskutonis.
Vyras tikino, kad neįmanoma prisitaikyti prie šiuolaikinio verslo, jeigu žmogus nesidomi savo vidiniais pokyčiais ir yra abejingas pats sau.
Be darbo – kelis mėnesius
Dvi kadencijas buvęs Seimo nariu, S.Buškevičius 2004-aisiais nelaimėjo rinkimų, o drauge ir neteko galimybės būti tautos atstovu valdžioje.
Išeidamas iš Seimo jis gavo išeitinę kompensaciją – 26 tūkstančius litų.
Jie kelis mėnesius buvo vienintelis S.Buškevičiaus pragyvenimo šaltinis.
Darbo paieškos šiam garsiam vyrui buvo nelengvos.
Tačiau atkaklumas nenuėjo veltui. S.Buškevičius įsidarbino vienoje privačioje įmonėje.
Darbo paieškos garsiam vyrui buvo nelengvos. Bet atkaklumas nenuėjo veltui. S.Buškevičius įsidarbino vienoje privačioje įmonėje.
„Aš niekada nemaniau, kad galiu nerasti darbo. Juk kas ieško – tas randa”, – kalbėjo pašnekovas.
Finansinių rūpesčių buvęs politikas sako nejautęs nei anksčiau, nei dabar.
„Yra pinigų – gerai. Jų daug – dar geriau. Yra mažiau – irgi gerai. Mano poreikiai nėra dideli, greičiau – minimalūs”, – savo požiūrį į pinigus dėstė pašnekovas.
Negali atsidžiaugti laisve
S.Buškevičius Seimo nariu buvo dvi kadencijas.
Buvęs politikas iki šiol mena entuziazmą, kaip pirmą kartą 1996-aisiais metais jis ryžosi siekti parlamentaro mandato.
S.Buškevičius pripažįsta, jog jam pasitraukus iš Seimo praretėjo bičiulių ir pažįstamų gretos.
Tąsyk politikas norėjo keisti kai kuriuos įstatymus, dalyvauti jų leidyboje.
Antroji kadencija buvo panaši – į Seimą S.Buškevičius kandidatavo dėl likusių nebaigtų darbų, noro siekti geresnio gyvenimo Lietuvoje.
„Tačiau trečią kartą rinkimuose dalyvavau kone iš įpratimo. Be abejo, taip pat buvo likę nebaigtų darbų.
Tik aš pats buvau šiek tiek perdegęs. Nebuvo didelio azarto, noro”, – aiškino S.Buškevičius.
Nors po pastarųjų Seimo rinkimų praėjo dveji metai, vyras iki šiol neatsidžiaugia laisve.
„Aš net neįsivaizdavau, ką tai reiškia. Tai toks svarbus dalykas. Galiu duoti interviu, o galiu ir neduoti.
Elgiuosi kaip noriu. Dabar turiu daugiau laisvo laiko”, – kalbėjo pašnekovas.
Liko tik tikri draugai
S.Buškevičius pripažįsta, jog jam pasitraukus iš Seimo praretėjo bičiulių ir pažįstamų gretos.
Buvęs politikas neprarado tik tikrų draugų – jie liko.
„Bet tie, kuriems buvau draugas tik „iš reikalo”, kaip naudingas žmogus, be abejo, atsisijojo.
Tačiau galbūt taip ir turėjo būti”, – kalbėjo pašnekovas.
Nuo politikos nenusigręžia
Buvęs politikas iki šiol svarsto, ar dar kartą dalyvauti Seimo, savivaldybių rinkimuose.
Griežto „ne” politikai vyras nesako.
„Poviršininkavimo sindromas”, – iš galios netekusio Alytaus politiko A.Juškausko šaiposi Apskrities viršininko administracijos darbuotojai.
„Susikerta du gyvenimai – asmeninis ir visuomeninis.
Lyg ir norėčiau padirbėti įstatymų leidybos srityje, ką nors naudingo ir apčiuopiamo dar nuveikti Lietuvos labui.
Tačiau kita vertus – labai branginu ir laisvą gyvenimą.
Tokį, kokį gyvenu dabar”, – sakė S.Buškevičius.
Peržengė Darbo biržos slenkstį
Svaigus skrydis į politines aukštumas bet kurią akimirką gali baigtis skaudžiu kritimu žemyn.
Tai teko pajusti ir buvusiam Alytaus apskrities viršininko pavaduotojui Arturui Juškauskui.
Pasikeitus politinei situacijai, jis neteko savo pareigų ir buvo priverstas praverti Darbo biržos duris.
Oficialiu bedarbiu tapęs buvęs viršininkas gali tikėtis gauti maksimalią bedarbiams mokamą pašalpą – 848 litus.
Dirbdamas apskrityje, jis gaudavo nepalyginti didesnę algą. Prie kelis tūkstančius litų siekiančio darbo užmokesčio jam dar buvo mokama ir priemoka, mat, susirgus apskrities viršininkui, A.Juškauskas daugiau kaip metus faktiškai vadovavo apskričiai.
Svaidosi prakeiksmais
Ar buvęs vadovas, netekęs aukšto posto, nesulaukė jokių darbo pasiūlymų?
Išgirdęs šį „Lietuvos ryto” žurnalistės klausimą, politikas pareiškė, kad norint sulaukti atsakymų pirmiausia jam reikėtų pasiūlyti honorarą.
A.Juškauskas save vadino „eiliniu bedarbiu”.
Kad posto netektis alytiškiui tapo sunkiai pakeliama našta, akivaizdu iš jo prastos nuotaikos.
„Jeigu kas atsitiks blogo jūsų giminaičiams, žinokit, kad tai aš to linkėjau”, – kalbėdamas telefonu su „Lietuvos ryto” korespondente nuoskaudą dėl gyvenimo permainų liejo Darbo partijos Alytaus skyriaus pirmininkas.
Vadovaudamas apskričiai A.Juškauskas ne sykį buvo patekęs į žurnalistų akiratį bei sulaukė kritikos dėl abejotinų savo sprendimų bei poelgių.
Nesulaukė pavaldinių užuojautos
Paskutinėmis savo vadovavimo apskričiai dienomis A.Juškauskas bandė pasirūpinti būsima savo darbo vieta.
Jis paskelbė konkursą apskričiai pavaldžios vaikų ligoninės „Pušelė” direktoriaus vietai užimti. Jame A.Juškauskas vienintelis dalyvavo ir laimėjo.
Jis pasirašė ir įsakymą, kuriuo konkursą laimėjusiam šios ligoninės vadovui gerokai padidino atlyginimą.
A.Juškauskas save vadino „eiliniu bedarbiu”. Kad posto netektis alytiškiui tapo sunkiai pakeliama našta, akivaizdu iš jo prastos nuotaikos.
Tačiau „Lietuvos rytui” pranešus apie šiuos Darbo partijos veikėjo veiksmus, jo planai užsitikrinti ateitį žlugo.
Patikrinimą atlikusi Vidaus reikalų ministerijos komisija nutarė, kad buvęs apskrities viršininko pavaduotojas negali eiti ligoninės „Pušelė” direktoriaus pareigų, nes tai prieštarautų viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymui.
Buvę A.Juškausko pavaldiniai, anksčiau klusniai vykdę jo nurodymus, dabar nesivaržydami stebisi jo bandymais priminti buvusius laikus ir kelti reikalavimus.
„Poviršininkavimo sindromas”, – iš galios netekusio politiko šaiposi apskrities darbuotojai.