Miesto žvejų mėgėjų grupė (Audrius Jakštas, Saulius Jokužis, Petras Jundulas, Antanas Kontautas, broliai Faustas ir Gintautas Stepukoniai) buvo išvykę į Norvegiją, kur savaitę gaudė savo svajonių žuvis, patyrė daug malonių išgyvenimų, praturtino savo žvejišką patirtį meškeriodami fiorduose ir vandenyne.
Apie šią tolimą išvyką sutiko „Klaipėdos” dienraščio skaitytojams papasakoti šios grupės dalyvis Audrius Jakštas.
– Tai šeštoji mano kelionė į užsienį žūklauti. Prisipažinsiu: viena įspūdingiausia ir sėkmingiausia. Pasirinkome išvyką internete. Mikroautobusą nuomojome vienoje Kauno firmoje. Patys jį vairavome. Kadangi praktikos turėjome, susiruošti nebuvo sudėtinga. Be maisto produktų, kelionės inventoriaus, labai rūpėjo pasiimti nepriekaištingą, gausią žvejo amuniciją.
Mūsų kelias buvo per Taliną ir Helsinkį. Suomijos sostinę pasiekėme greituoju keltu per valandą 40 minučių. Sienos formalumai judėti netrukdė. Viskas vyko sklandžiai. Na, o įvažiuodami į Norvegiją, tik greitį sumažinome. Neskubėjome, nes mūsų išvyka buvo ir poilsiui skirta, todėl pakeliui sustojome Suomijoje.
– Vietą, žinoma, pasirinkote tinkamą žvejybai?
– Taip. Internete buvome suradę kalnų lašišinę upę. Netoli greitkelio patogi stovyklavietė. Namukas su nakvyne, dušais, indais mums kiekvienam kainavo po vienuolika eurų. Kažin ar Lietuvoje už tokią kainą surasi panašių patogumų.
– Na, ir kaip sekėsi meškeriojimas?
– Poilsiavietės šeimininkas nelabai nudžiugino. Jis įspėjo, kad lašišą šioje upėje paskutiniu metu pagavo prieš dvi savaites. Įšilęs vanduo. Sausra. Žolė nuvytusi, beržų lapai susisukę. Gaudėme ne aklai. Yra specialus matuoklis, kuris fiksuoja, kiek upe parplaukia žuvų. Buvo užregistruota, kad tą dieną praplaukė maždaug penkiasdešimt lašišų.
Nusekusioje upėje bandėme gaudyti su museline meškere ir spiningu. Po kelių valandų jautėme, kad darbas be perspektyvos.
Kitą rytą išvykome toliau. Kelio dar – beveik tūkstantis kilometrų. Gamta graži malonino akį. Tiesa, truputį paklydome. Pasukome ne tuo keliu. Fiordai giliai įsirėžę. Juos apvažiuoti užtrunka daug laiko. Tiltų tarp jų nėra.
Ketvirtą kelionės dieną atsiradome „galutinėje stotelėje” – Sienjos saloje. Įsikūrėme. Ten jau radome dar vieną klaipėdiečių grupę, kurią sudaro Sauliaus Jokužio spaustuvės vyrai. Sąlygos puikios, visi patogumai. Visa tai mums kainavo šeši tūkstančiai kronų – apie du su puse tūkstančio litų vienai savaitei.
Jau internetu buvome užsisakę aštuonių vietų 50 AJ galingumo katerį. Tęsėsi poliarinė diena. Nesutemdavo. Visą laiką šviesu. Todėl nusprendėme, kad žvejosime dviem grupėmis. Antro katerio nereikėjo. Sutaupėme pinigų. Katerio nuoma – keturi tūkstančiai kronų.
– Į tą sumą įeina viskas – ir benzinas?
– Ne. Degalams – atskira sąskaita. Pinigų galima surasti. Reikia visiems kiek leidžiama vežtis rūkalų ir alkoholio. Tai brangios prekės Norvegijoje. Už cigaretes gauni dvigubą kainą, už degtinę – keturgubą. Jas galima išsikeisti už paslaugas.
– Aišku, degėte noru kuo greičiau pradėti pagrindinį savo darbą – žvejybą?
– Daug pirmos dienos laiko sugaišome įsikurti, pasiruošti. Nebeliko kada žvejoti antrajai mūsų grupei. Pavakarę išplaukėme keturiese.
– Kas padėjo pasiekti žūklavietę?
– Šeimininkas mus trumpai instruktavo krante. Ir viskas. Patys vairavome katerį. Sekėme echalotą, kitus prietaisus. Nieko ypatingo. Ne naujiena. Susiorientavome ir susitvarkėme.
Prasidėjo žūklė. Pradžia buvo įspūdinga. Užbėgant įvykiams už akių – man ji buvo sėkmingiausia tarp visų likusių dienų. Kateryje girdėjosi iš nuostabos tik aikčiojimai, šūkčiojimai. Gaudėme su spiningais ir jūrinėmis meškerėmis. Parsivežėme gausiai žuvies|. Kokia ji? Tai – mūsų menkė, saida (menkinės šeimos. Labai sportinė žuvis: stipri, atkakliai priešinasi), jūrinė vėgėlė, vilkžuvė (grėsmingos išvaizdos, mėgina kandžiotis). Svoris įvairus: 5-6-7-8 kilogramai. Gylis – 100-150 metrų. Nutarėme žuvį iki trijų kilogramų svorio neimti, o paleisti. Masalas – pilkeris, kuriuo gaudome ir Baltijoje.
Pirmą dieną, kaip sakiau, mūsų antrajai grupei nebeužteko laiko žvejoti. Už tai vyrai atsigriebė vėliau. Jiems net geriau sekėsi. Vienos išvykos metu užtiko vietą, kur kibo stambūs uotai. Jų svoris nuo 2 iki 6 kilogramų. Visi žino, kokia tai puiki žuvis.
Beje, Antanui Kontautui pavyko pagauti jūrų velnią. Tai įdomi žuvis. Virš kaktos ji turi masalą, pakabintą lyg anteną. Jis atrodo kaip žuvytė ir privilioja grobį, kurį vikriai praryja jūrų velnias. Tokių žuvų pas mus nėra.
Su Petru pabandėme naktinę žūklę. Ramus vandenynas. Toli nuplaukėme nuo kranto, gal 15 kilometrų. Pasigavome nedidelių saidų. Ant kabliukų uždėjome porciją (iki 500 gr) ir nuleidome į dugną. Ritmingai meškerę kilnojome. Kibo iki 24 valandos. Traukėme solidžias menkes net iki 12 kg svorio.
Vieną kartą išplaukėme, kai buvo vėjuota, žūklei lyg oras ir neparankus. Paskatino kateris, kuris išvakarėse grįžo su gražiu laimikiu. Nuplaukėme tolokai. Žinojome, kad kimba maždaug šimto metrų gylyje. Žuvies migraciją rodė echolotas. Paruošėme savo meškeres. Palengva nuleidžiame masalą iki dugno, o paskui lėtai keliame į viršų. Pirmasis laimikis teko Antanui – septynių kilogramų saida. Netrukus ir aš pajutau kibimą. Nesiduoda kelti į viršų. Atleidau valą, paskui vėl mėginau lėtai sukti ritę. Pasipriešinimas labai stiprus. Tokio nesu anksčiau jautęs. Pagaliau pavyko iškelti. Pasirodo, užkibo dvi saidos, sveriančios po penkis kilogramus. Svoris gal ir nedidelis, bet pasipriešinimas kolektyvus. Nepakartojamas jausmas.
– Tai žuvies prisivalgėte? Ilgai jos nepasiilgsite?
– Turėjome visas sąlygas ją paruošti. Įrengta patalpa, kurią mes pavadinome skerdyklą. Joje specialūs stalai – skrodykla, nutekantis vanduo. Viską tvarkėme patys. Kas likdavo nuo paruoštos žuvies kitą dieną išveždavome į jūrą ir išmesdavome. Tokia tvarka.
Kepdavome žuvį rečiau. Už tai žuvienę virdavome kas dieną.
– O žuvies į namus parsivežėte?
– Be abejo. Viešbučio kieme yra speciali didžiulė patalpa. Joje – minus 20 laipsnių. Sunumeruotos lentynos, ant kurių sudedamos dėžės su žuvimis. Kelionei kiekvienas paruošėme savo laimikį ir parsivežėme namo.
Apie kitus įspūdžius papasakosiu artimiausiame „Meškeriotojo savaitgalio” puslapyje.