Globalizacija pažeidžia jūrininkus

Pietų Afrikos Durbano uoste praėjusią savaitę baigėsi 41-asis Tarptautinės transportininkų federacijos kongresas.

Tarp 1061 delegato iš 101 valstybės 379 transportininkų profsąjungų jame dalyvavo ir du klaipėdiečiai.

Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas Petras Bekėža kongrese atstovavo Lietuvos transporto darbuotojų federacijai ir Lietuvos geležinkelininkų profsąjungos federacijai, nepriklausomos KLASCO dokininkų profsąjungos lyderis Vladimiras Bendoraitis – Lietuvos dokininkų profsąjungoms.

Nori susilpninti profsąjungas

Kaip ir tikėtasi, Tarptautinės transportininkų federacijos (ITF) generaliniu sekretoriumi vėl išrinktas 57 metų Deividas Kokroftas, vienai galingiausių pasaulio profsąjungos organizacijų vadovaujantis nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio. ITF Jūrininkų sekcijos vadovu dar vienam terminui išrinktas anglas Brajanas Rendalas.

Lietuvos dokininkų atstovas Vladimiras Bendoraitis taip pat ne pirmą kartą išrinktas Teisingos praktikos komiteto nariu. Tai vienas svarbiausių ITF padalinių, lemiantis kovos su patogiomis vėliavomis politiką.

Svarbiausią 41-ojo kongreso darbo ir tolimesnės ITF veiklos turinį atspindi jo šūkis – „Globaliai organizuojamės – kovojame už savo teises“.

„Tai Tarptautinės transportininkų federacijos atsakymas į sustiprėjusią pasaulio ekonomikos ir gamybos globalizaciją, kai visas pasaulinis kapitalas pamažu sutelkiamas siaurame šalių ir netgi pavienių transnacionalinių korporacijų rate. Savo sąlygas jos diktuoja Pasaulio prekybos organizacijai, Tarptautiniam valiutų fondui ir Pasaulio bankui, o per juos – kitoms valstybėms.

Pavyzdžiui, aviacijoje vietoje penkių globalių aviacijos kompanijų aljansų jau susiformavo trys. Uostų šakoje keturi pirmaujantys globalių terminalų operatorių tinklų savininkai toliau visame pasaulyje superka terminalus. Tarptautinės laivybos srityje taip pat vyksta susiliejimai, kaip „Maersk“ ir P&O Nedlloyd“ arba „CP Ships“ ir „Hapag Lloyd“ kompanijų.

Ypač pavojinga neoliberalios globalizacijos politika, kurios pastaruoju metu aktyviai laikosi pasaulinis kapitalas. Ji pasireiškia izoliuojant darbininkų judėjimą ir silpninant profsąjungų vaidmenį. O kai kuriais atvejais netgi paskelbiant „nuo profsąjungų laisvas zonas“, kad darbininkai ir tarnautojai liktų vieni su darbdaviu.

Kaip teigė Japonijos delegatai kongrese, kai kuriose korporacijose profsąjungos kaltinamos vos ne terorizmu, jas bandoma nustumti už įstatymų ribų, atstovai sodinami į kalėjimus. Kai nėra profsąjungų, darbdaviai gali nebaudžiami mažinti socialinius standartus, negailestingai eksploatuoti savo darbuotojus. Tokiu būdu pamažu ima vyrauti su visuomenės interesais besikertantys pasaulinio kapitalo interesai“, – sakė P. Bekėža.

Keturios kryptys

Kai darbo vietos transnacionalinėse kompanijose iš ekonomiškai stiprių šalių perkeliamos į silpnesnes, turinčias silpnesnį profsąjungų judėjimą, kai transporto srityje kuriamos globalios logistinės grandinės, apimančios ištisas kelių pasaulio šalių šakas, profsąjungos turi susivienyti ir sukurti bendrą strategiją, kad apgintų darbuotojų teises.

Transportininkų federacijos kongrese nutarta susivienyti į didžiausių pasaulio profsąjungų dešimtuką ir jau kitais metais sukurti vieningą veiklos prieš neoliberalią globalizaciją reguliavimo organą.

Antroji kitų ketverių ITF veiklos metų kryptis – organizuoti darbą greitų permainų transporto srityje sąlygomis: orientuotis į pirmaujančius darbdavius, jų įmonėse ir transporto logistinėse grandinėse steigti profsąjunginio solidarumo tinklus, kurti pasipriešinimo socialiniam dempingui strategijas, su Pasaulio banku, Pasaulio prekybos organizacija ir Tarptautiniu valiutos fondu derėtis dėl kai kurių transnacionalinių korporacijų neigiamų veiksmų darbuotojų atžvilgiu.

Kongrese buvo kalbama, jog, norint įgyvendinti užduotį „globaliai organizuotis“, profsąjungos turi peržiūrėti savo struktūras, kad jos atitiktų transporto srities pokyčius. Išnyko daugelis profesijų, pasikeitė kokybinė transportininkų sudėtis, tarptautinis profsąjungų judėjimas susiskaidęs pagal ideologinius motyvus, o tai trukdo jo vienybei. Reikia siekti, kad visose transporto šakose atsirastų kuo daugiau profsąjungų, kurti globalaus vieningumo su kitomis profsąjungomis projektus.

Ketvirtoji veiklos kryptis vadinasi „ŽIV/AIDS ir transportininkai“. Kongrese buvo teigiama, kad šiandien ŽIV užsikrėtę apie 37 milijonus dirbančiųjų – pasaulinė AIDS epidemija pasiekė katastrofišką mastą. ITF mano, kad dėl to kaltas ne tiek socialinis transportininkų elgesys, kiek sumažėjusios išlaidos švietimui ir sveikatos apsaugai. Tai yra socialinė pasaulinio kapitalo politikos pasekmė. Tai gamybos globalizacijos, kai sustiprėjo pasikėsinimas į transportininkų darbo sąlygas, pasekmė. ITF ne tik dalyvaus visuose tarptautiniuose kovos su ŽIV/AIDS projektuose, bet ir ketina daryti įtaką vyriausybėms bei transnacionalinėms kompanijoms dėl šių projektų finansavimo.

Konkreti pagalba

ITF kongrese Durbane nuolat buvo pabrėžiama, kad pagrindinis profsąjungų tikslas – ginti transporto darbuotojų teises bei interesus. Šiuo požiūriu ypač pažeidžiami jūrininkai.

Esant šiuolaikinei intensyviai laivybai, dėl įgulos narių skaičiaus mažinimo didėja krūviai jūrininkams. Nuo 2002 m. 9 proc. padaugėjo laivų su patogiomis vėliavomis, kurių jūrininkai nėra socialiai apsaugoti, – jų yra 22 tūkstančiai. Po rugsėjo 11-osios teroro aktų daugelio šalių, o pirmiausiai JAV, vyriausybės savo uostuose sugriežtino jūrininkų išėjimo į krantą taisykles. Rimta problema tebėra piratavimas ir ginkluoti laivų plėšimai. Rimta problema ir teisingas darbo vietų paskirstymas bei užsienio jūrininkų darbo apmokėjimas – šalys laivų savininkės ir jūrininkus tiekiančios šalys jos nesprendžia.

Dėl to kyla dėsningas klausimas: kokios konkrečios nacionalinės jūrininkų profsąjungos pagalbos gali tikėtis Lietuvos jūrininkas?

Pasak Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininko P. Bekėžos, nacionalinė profsąjunga pirmiausiai rūpinasi, kad būtų paisoma jūrininkų – LJS narių interesų.

„Lietuvos jūrų laivininkystės ir kompanijos „DFDS LISCO“ jūrininkus, kurių dauguma yra LJS nariai, saugo kolektyvinės sutartys, kurias šių kompanijų administracija pasirašė su mūsų sąjunga. Jas rengiant ypač daug ginčų sukėlė atlyginimų dydžiai. Vis dėlto mes pasiekėme, kad jie būtų didesni už Tarptautinės darbo organizacijos rekomenduotus tarifus nacionalinėms įguloms, o keltuose – priartėtų prie švedų ir vokiečių jūrininkų gaunamų tarifų, kaip reikalauja Atėnų susitarimas“, – sakė P. Bekėža.

Pasak jo, netrukus teks sėsti prie derybų stalo su naująja „DFDS LISCO“ administracija ir pakoreguoti senąją arba priimti naują kolektyvinę sutartį. O pirmiausiai dar padidinti atlyginimus.

Vokietijos laivuose, tegul ir su patogiomis vėliavomis, dirbančius jūrininkus taip pat gina sutartis, kurią LJS pasirašė su Vokietijos jūrininkų profsąjunga. Pastaroji privalo ginti Lietuvos jūrininkų teises šiuose laivuose, taip pat ir dėl vienodo darbo užmokesčio.

Pagal trišalę sutartį, kurią LJS pasirašė su Norvegijos laivų savininkų asociacija (NIS registras) ir Norvegijos jūrininkų profsąjunga, šiuose laivuose dirbantys Lietuvos jūrininkai privalo gauti socialinį draudimą. Patys jūrininkai renkasi – Lietuvoje ar Norvegijoje. Laivo savininkas norvegas už juos moka 14,1 proc. atlyginimo dydžio įmoką, dar 7,8 proc. išskaičiuojama iš jūrininko atlyginimo. Jeigu jūrininkai renkasi Lietuvos socialinį draudimą, jie privalo „Sodrai“ pateikti atitinkamas pažymas. Pasirinkę norvegišką sistemą ir Norvegijos laivyne išdirbę tam tikrą laiką, jūrininkai turi teisę tikėtis šios šalies socialinių garantijų, taip pat ir ateityje gauti pensiją. Ši sutartis įsigaliojo 2006 m. balandžio 1 d., tačiau aišku, kad tokiomis sąlygomis Norvegijos laivų savininkai pasirinks geriausius iš geriausiųjų.

Lietuvos jūrininkų sąjunga šalies valdžios struktūrose turi autoritetą. Jos vadovai kviečiami svarstyti jūrininkams skirtus įstatymų projektus. Ji užmezgė tvirtą socialinę partnerystę su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Susisiekimo ministerija, Lietuvos saugios laivybos administracija.

Pavyzdžiui, kai LJS pasisakė už tai, kad laivų savininkai, į Lietuvos laivus priimdami jūrininkus užsieniečius, laikytųsi tokios pat tvarkos, kaip ir kiti Lietuvos darbdaviai, ją palaikė ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, ir migracijos valdžia.

„Suprantama, mes neatsisakome padėti ir mūsų sąjungai nepriklausantiems jūrininkams, bet tik teikdami konsultacijas. Tačiau visokeriopai padedame į bėdą patekusiems jūrininkams, net jeigu jie nėra LJS nariai. Taip jau ne kartą buvo: žuvusio jūrininko šeimai padėjome pargabenti kūną į tėvynę, iškovojome kompensaciją jūrininkui, kuris jūroje patyrė traumą ir tapo invalidu“, – sakė P. Bekėža.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Transportas su žyma , , , , , , , , , , , , , , , .

One Response to Globalizacija pažeidžia jūrininkus

  1. Nesakysiu

    „Lietuvos jūrų laivininkystės ir kompanijos „DFDS LISCO“ jūrininkus, kurių dauguma yra LJS nariai, saugo kolektyvinės sutartys, kurias šių kompanijų administracija pasirašė su mūsų sąjunga. Jas rengiant ypač daug ginčų sukėlė atlyginimų dydžiai. Vis dėlto mes pasiekėme, kad jie būtų didesni už Tarptautinės darbo organizacijos rekomenduotus tarifus nacionalinėms įguloms, o keltuose – priartėtų prie švedų ir vokiečių jūrininkų gaunamų tarifų, kaip reikalauja Atėnų susitarimas“, – sakė P. Bekėža.

    Keltu darbuotoju atlyginimas nei truputi nepriartejo prie isvardintu saliu tarifu

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.