Praėjusią savaitę Baltijos jūroje ties Lietuvos krantais plūduriavo putos ir kitos samplovos.
Irstančių augalų ir gyvūnų liekanų atsiradimas pakrantės ruože yra sudėtingo vandens masių judėjimo pasekmė.
Priklausomai nuo bangos spindulio ilgio skirtingose vandens dalyse vyksta įvairūs reiškiniai. Vanduo kilnojasi aukštyn žemyn, susidaro įspūdis, kad bangos „keliauja”. Bet taip nėra. Nustatyta, kad vanduo lieka toje pačioje vietoje. Gimstančios ar gęstančios bangos išjudina gretimus sluoksnius, ir taip vilnija banga, stebime bangų susidūrimo ruožus.
Priklausomai nuo atstumo prie kranto ir bangos energinių savybių, skirtingas yra vandens įsisiūbavimas. Jūros bangos ties mūsų krantais būna iki 3-4 m aukščio, priekrantėje – vieno ar dviejų metrų. Per uraganus mūsų regione pastebėtos iki 4 m aukščio bangos.
Dėl bangavimo energijos trinties į dugną ar kitus vandens srautus susidaro vidinės bangos. Jų nematome, stebime tik pasekmes. Prie kranto bangos lūžta, rėžiasi į krantą. Kiekviena plūsmo banga kedena paplūdimio smėlį ir palieka vis skirtingą, individualų žymenį – smėlio išplovą.
Kiekvienų metų vasarą vandens paviršius įšyla ir 15-20 m gylyje susidaro sezoninis temperatūros šuolio ruožas. Apatinis vandens sluoksnis vėsesnis, paviršiuje jis siekia iki 20 laipsnių. Per didelius štormus vandens sluoksnis išjudinamas, įšilęs vanduo atsitraukia nuo kranto, užleisdamas vietą apatiniam, vėsesniam sluoksniui. Tai yra apvelingas, arba kilda. Toks reiškinys Lietuvos pajūryje vyko liepos 14 – 15 dienomis. Įšilusį vandenį audra nuginė toliau, o vanduo priekrantėje staigiai atšalo iki 8-10 laipsnių. Žiemą, priešingai, paviršiniai vandens sluoksniai atšąla iki neigiamos temperatūros, tuo tarpu giliau esantieji išlieka beveik pastovios 4 laipsnių temperatūros.
Baltijos srovės
Vykstant bangavimui klajoja tik bangų energija.
Bet yra reiškinių, kai juda ir vanduo. Tai jūros srovės. Pagal dydį ir pastovumą išskiriamos pastoviosios priekrantinės, vietinės sūkurinės srovės bei laikini įvairių krypčių žiediniai srautai.
Didžiosios srovės atsiranda dėl Žemės sukimosi apie savo ašį kylančios Karolio jėgos ir atmosferos frontų vyraujančių (sezoninių) vėjų. Baltijoje labai svarbi vandens prietaka iš Šiaurės jūros. Taip pat didžiųjų gėlavandenių intakų „pleištai”. Žiediniai vandens srautai ir mažesni sūkuriai susidaro ties duburiais, dugno kyšulių, priešpriešinių srautų sandūros ruože.
Baltijos jūros srovių greitis nėra didelis. Jis tai stiprėja, tai kone užgęsta priklausomai nuo meteorologinių metų, dešimtmečio ar pusės amžiaus trukmės audringų periodų. Didžiausias greitis būna pavasarinių ir rudeninių srovių per didelius štormus. Jų greitis siekia nuo 2 iki 6 centimetrų per sekundę, išskirtiniais atvejais yra didesnis.
Jūros samplovos
Bangavimas bei srovės ir išplauna jūros gėrybes. Gamtininkams jūros sąnašos labai informatyvios. Atskirose Baltijos dalyse išplaunamos liekanos skiriasi. Didžiosios srovės iš pietvakarių Baltijos atplukdo šiukšles ir didesnį druskingumą mėgstančius gyvūnus.
Taip kiekvienais metais atsiranda nebūdingų mūsų priekrantei gyvūnų, kurie dėl nepalankių aplinkos sąlygų (mažo ir kintančio druskingumo, žemos temperatūros) nesugeba daugintis. Tokios yra medūzos, retos jūrinės žuvys, dumbliai. Šį pietryčių Baltijos gamtos fenomeną dar reikės ištirti.
Tarp šiukšlių randame gintarų, retesnių dumblių ir gyvūnų liekanų. Atneštinis mūsų priekrantėje yra pūslėtasis guveinis. Po stipresnių audrų jie atnešami iš Baltijos šiaurinės dalies ar nuo Švedijos pakrantės, kur auga nuo tiesioginių vyraujančių vėjų apsaugotose įlankose ar ant granitinių škerų šlaitų. Kiekvienų metų rugpjūtį pajūrį nukloja iš pietvakarių Baltijos atplukdytos ir žūti pasmerktos ausytosios medūzos. Kartkartėmis randama rąstgalių su moliuskų medgręžių takais. Tai taip pat nešuliai iš didesnio druskingumo vandenų.
Mums geriau pažįstamos bangų iškeliamos samplovos. Tai įvairūs polietileno maišeliai, plastikiniai indeliai, lentgaliai, buteliai, pamesti žvejų padargai, kitos ūkinės veikos šiukšlės. Jos būna apaugusios dugno gyviais – jūros geldutėmis, moliuskais midijomis.
Po audros pamažu rimstant bangavimui susidaro siūba – liekamasis audros reiškinys. Čia matome net iš 10 m gylio išplautus ir dūlijančius moliuskų kiautus. Juos gliaudo ir minkštimą išlesa kirai, varnos, irstančias liekanas sudoroja vėžiukai šokliai ir vandens šoniplaukos.
Kildos, arba apvelingo metu iš didesnių gylių atklysta blyškieji jūrų vėžiai, šaltavandenės priedugnio žuvys – builiai, gleiviai, buivolai ir ciegoriai. Kartais šios žuvys įkalinamos tarp šilto apgėlinto vandens ir žūva, jų lavonėliai taip pat plūduriuoja samplovose.
Kopgalyje prie pietinio molo papėdės – savi ypatumai. Čia išplaunami iš Kuršių marių atplukdyti augalai, gyvūnų liekanos ir net kelių tūkstantmečių senumo nešmenys. Vadinamuosiuose duonkepaliuose tarp susigulėjusių kimininių (durpinių aukštapelkių samanų) sluoksnių randame gerai išsilaikiusių žuvų, žinduolių kaulų liekanų.
Mūsų pajūryje buvo atsiradę ir labai unikaliu radinių. 1911 m. tarp Rasytės ir Šarkuvos surastos durklapelekio banginio – orkos liekanos. 1998 m. audringą rugpjūtį ties Palanga surastos durklažuvės liekanos o ties Latvijos Pape išplauta afalinos maita.
Kone kasmet išplaunama ilgasnukių pilkųjų ruonių jauniklių pūkuotukų ar suaugėlių liekanų, paukščių lavonėlių. Žinant jūros išplovimų dėsningumus jau galime prognozuoti, ką ir kaip išplaus vilnijantys pajūrio vandenys.