Seimas antrą kartą atmetė referendumo dėl euro įvedimo idėją. Pirmą kartą toks siūlymas buvo boikotuotas birželio viduryje. Nepaisant to, po dviejų savaičių 51 parlamentaras vėl pasirašė po referendumo idėja, o kai prireikė balsuoti, „už” pasisakė tik 34 Seimo nariai. Kam reikėjo grįžti atgalios? Juo labiau jei kai kurie parlamentarai savo nuomonę keičia priklausomai nuo vėjo krypties.
Didžiausia klaida buvo padaryta pademonstravus nepagarbą piliečiams ir nepaklausus jų nuomonės dėl naujosios ES Konstitucijos. Ir – ignoravus savąją Konstituciją, kurioje pasakyta, kad svarbiausiais valstybės bei tautos gyvenimo klausimais turi būti rengiami referendumai. Politikų argumentai – esą jie netikslingi, tai būtų tik lėšų švaistymas, politinių dividendų vaikymasis – ko gero, tik dangsto jų baimę, kad piliečiai gali pasakyti „ne”. Motyvas, kad tauta entuziastingai pritarė narystei ES, dar nereiškia, kad tauta aklai sutinka su visomis jai primetamomis taisyklėmis.
Nerengti referendumo yra paprasčiau – nereikia įtikinėti žmonių, kokia bus nauda įvedus eurą, nereikia rizikuoti, kad, prišnekėjus malonybių ir prižadėjus gėrybių, paskui tektų atsakyti už perdėm rožinius pažadus. Beje, atmetant referendumo idėją, buvo panašu, kad ne visi Seimo nariai apskritai žino, kas jau yra padaryta rengiantis perėjimui nuo lietuviško lito prie euro.
Atsiribodamas nuo referendumo, Seimas tuo pačiu pasistengė permesti atsakomybę už valiutos reformos pasekmes Vyriausybei ir Lietuvos bankui. Tačiau tai pastangos tik „dėl akių” ir laikinos. Seimas, priimdamas nutarimą, siūlantį Vyriausybei ir Lietuvos bankui iki spalio 1 dienos parengti pasirengimo euro įvedimui priemonių planą, ko gero, pamiršo, kad jau pavasarį viešai buvo paskelbtas Euro įvedimo įstatymas.
Seimas pasiūlė daryti tai, kas jau yra numatyta Lietuvos banko parengtame įstatymo projekte arba jo veiksmų plane – „įgyvendinti visuomenės informavimo kampaniją” ir „imtis prevencinių priemonių”, kad prekybininkai nepiktnaudžiautų ir įvedant eurą nedidintų kainų. Apie Lietuvos banko parengtą įstatymo projektą jau keletą mėnesių diskutuoja prekybininkai, bankininkai, vartotojai. Ar to nežinojo parlamento Biudžeto ir finansų bei Ekonomikos komitetai, pasiūlę pasviestuoti sviestą? Panašiau į darbo imitaciją, stengiantis pridengti atmestą referendumo idėją.
Kad ir kaip būtų, Seimas priims geresnį ar blogesnį Euro įvedimo įstatymą. Tačiau juo arčiau 2007 m. sausio 1-oji, tuo labiau stiprėja abejonės, kad euro įvedimą gali komplikuoti infliacija. Naujasis ūkio ministras K.Daukšys įspėjo apie šį gresiantį pavojų. Tai buvo pirmas kartas, kai tokį pareiškimą padarė Vyriausybės atstovas.
Grėsmę, kad Lietuva greičiausiai neatitiks euro zonos narystės reikalavimų dėl infliacijos, didina kylančios degalų kainos. Infliacinis spaudimas tampa didžiausia problema ir realiausia kliūtimi Lietuvai tapti euro zonos nare. Ne dėl vis labiau kratomų piliečių piniginių ar įmonių didėjančių sąnaudų, bet dėl valstybės interesų – gresiančios per didelės infliacijos – Seimas ir Vyriausybė turėtų ieškoti būdų, kaip tas kainas sutramdyti.
Jeigu dėl kylančių kuro kainų Lietuva nevykdytų nustatyto infliacijos reikalavimo, Seimas įpareigojo Vyriausybę derėtis su Europos Sąjunga, kad Lietuvai nebūtų taikomi tie patys, kaip kitoms eurą įsivedančioms šalims, vertinimo kriterijai.
Tačiau Briuselio pareigūnai tą pačią dieną kategoriškai pareiškė, kad nėra jokios galimybės, jog EK leistų Lietuvai įsivesti eurą su per didele infliacija ir šiuo klausimu neįmanoma tikėtis jokių nuolaidų. Taigi – vėl šūvis tuščiu šoviniu ir į dar į orą. Deryboms durys užtrenktos. Duota suprasti, kad pati valstybė turi susitvarkyti savo viduje. Nors ES pareigūnai supranta, kad Lietuvos kainos yra perpus mažesnės nei ES ir jų augimas yra natūralus, kad infliacija susijusi su greitu ekonomikos augimu, net tai nelaikoma lengvinančiomis aplinkybėmis.
Audronė Kanapickienė