Aplink Baltijos jūrą pedalus mynusi kaunietė pabėgo nuo nugaros skausmo. Ji pasidalijo žygio įspūdžiais.
Prieš dešimtį metų, įkalbėta vyro Rimanto ir sūnaus Audrio, bailiai išsiruošiau į savo pirmąją dešimties dienų ekologinę kelionę dviračiu, kurią organizavo Kauno žaliųjų klubas „Atgaja”. Apsispręsti nebuvo lengva – jau netrukus turėjau gauti senatvės pensiją, o dar tie manieji daugiau kaip 80 kilogramų svorio… Tačiau šaunieji mano vyrai įkalbėjo, ir kaip aš jiems už tai dėkinga! Tąkart nuvažiavome apie 600 kilometrų.
Nuo to laiko kasmet minu dviratį ir džiaugiuosi sveikata. O prieš tai teko kentėti stuburo ataugų sukeltus skausmus, maniau, kad jie lydės mane visą likusį gyvenimą. Tačiau štai jau vienuolika metų laimiu kovą prieš šią ligą, numindama vasarą daugiau nei tūkstantį kilometrų dviračiu, o žiemą slidinėdama.
Įvairiais maršrutais
2001 metais buvo pradėta rengti tarptautines keliones dviračiais „Baltic Cycle” – iškart susižavėjau. Pirmasis maršrutas buvo Talinas-Saremos salos-Ryga-Klaipėda. Keliavome dvi savaites, stovyklavome beveik visada prie pat jūros ir pavydėjome estams bei latviams ilgo pajūrio ruožo. Mūsų pajūris kur kas trumpesnis, tačiau gal ir dėl to toks gražus?
Kitais metais keliavome dviračiais po Kaliningrado sritį, o 2003-iaisiais – iš Varšuvos į Vilnių. Olimpiniais 2004 metais garsiojo lietuvių Tūkstantmečio žygio aplink pasaulį dviračiais komandos vadovas ir daugelio kelionių dviračiais iniciatorius vilnietis Sigitas Kučas suorganizavo beveik keturis mėnesius trukusią kelionę dviračiais nuo šiauriausio Europos miestelio Nordkapo iki Olimpijos Graikijoje.
Nuo Kauno iki Lvovo
Pernai prisiminėme prieš 40 metų dviračius iš Vilniaus į Vladivostoką mynusius lietuvius, kuriems vadovavo šiame žygyje žuvęs garsus keliautojas Liudas Alseika. Jo atminimui nusprendėme nukeliauti dviračiais nuo Baltijos iki Juodosios jūros.
Iš pradžių nesisekė – vos išvažiavusi iš savo namų Kaune, netoli Rumšiškių, turėjau staigiai stabdyti, ir paskui važiavęs Rimantas įsirėžė į mano dviratį. Vyras susižalojo, dviračio ratas susiraitė. Sūnus atvežė kitą ratą, bet svarsčiau – gal tai ženklas, kad man jau laikas baigti tokias keliones?
Vis dėlto nusprendžiau važiuoti toliau. Laimingai pervažiavome Lietuvą, buvome šiltai sutikti draugų Baltarusijoje, aplankėme buvusios Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės miestus bei pasiekėme Lvovą. Čia grupė numynė Juodosios jūros link, o man, deja, teko grįžti namo traukiniu – atostogos baigėsi. Dviračio skaitiklis rodė 1620 km. Visą kelią nuo Baltijos iki Juodosios jūros iš lietuvių tada įveikė tik Sigitas Kučas.
Ilgiausiu Europos tiltu
O šią vasarą su Rimantu ir kitais žygeiviais dviračiais atvažiavome nuo Danijos sostinės Kopenhagos iki Klaipėdos – įveikiau pusę viso žygio aplink Baltiją. Ši kelionė – irgi Kučo idėja. Buvo nuspręsta ją pradėti ir baigti Kopenhagoje, aplankyti aštuonių šalių miestus, kurortus ir kaimus šalia Baltijos jūros.
Birželio pabaigoje mes, keletas lietuvių, sukrovėme mantą į Kučo mikroautobusą ir Klaipėdos prieplaukoje įvairavome į jūrų keltą. Kitos dienos rytą jau buvome Švedijoje ir pasukome autobusą Malmės (Švedija) bei Kopenhagos link. Pakeliui grožėjomės tvarkingais švedų laukais su daugybe laukinių aguonų, ramunėlių ir kitokių spalvingų gėlių palaukėse. Žiūrint į tą ryškų gėlių kilimą atrodė, kad visi žmonės čia turi būti laimingi.
Daniją pasiekėme garsiuoju Oresundo tiltu. Šį tiltą Danijos ir Švedijos monarchai atidarė 2000 metais. Tai ilgiausias Šiaurės Europoje tiltas: jo bendras ilgis – 16 km, iš jų tiltas – 7,845 km, tunelis po žeme – 3,51 km, likusi dalis – dirbtinė sala. Ši arterija pagaliau sujungė ne tik Daniją su Švedija, bet ir didžiąją Europą su Skandinavijos pusiasaliu.
Kopenhaga pasitiko šaltoku vėju ir apniukusiu dangumi. Mieste dviratininkams rojus – platūs dviračių takai, atskiros, skirtingomis spalvomis nudažytos trasos. Ties sankryžomis – specialūs dviratininkų šviesoforai. O automobilių vairuotojai stebino paslaugumu ir dėmesiu, atrodė, kad šiame mieste karaliai – pėstieji ir dviratininkai.
Aplink Baltiją – dviračių takai
Į Kopenhagą susirinko kelios dešimtys dviratininkų iš įvairių šalių. Birželio 30-ąją sėdome ant dviračių ir pasileidome į žygį aplink jūrą. Puikus dviračių takas, gražios vasarvietės.
Pirmąją kelionės dieną įveikėme 80 kilometrų ir stovyklavome labai gražioje vietoje Mandelhovede. Tai buvusi karinė bazė prie pat jūros, tačiau vandens nepasieksi – aukštas akmeninis skardis. Bazės požemyje įrengta ekspozicija apie paukščius, kurių tose vietose – devynios galybės, vakare ir ryte netyla jų choras. Pirmą kartą gyvenime klausiausi perkūno oželių mekenimo – atrodė, kad netoli banda ožių susirinko.
Kitą dieną privažiavome nedidelį miestelį Hojerupą. Jis įžymus sena bažnytėle, pastatyta ant išsikišusios į jūrą uolos. Legenda sako, kad per kiekvienas Kalėdas ji šiek tiek pasislenka į sausumą, tačiau vis tiek 1928 metais per didelę audrą dalis bažnytėlės su kryžiumi bei altoriumi nugarmėjo į jūrą. Likusi dalis sutvirtinta, o vietoj altoriaus matyti jūros platybės.
Pasigrožėję Faksės bei kitais Presto įlankos kurortais ir miesteliais, ilgu tiltu pasiekėme Miomo salą. Antrąją kelionės dieną įveikėme 92 kilometrus.
Nuovargį nuplaudavo jūra
Trečiąją dieną Danijoje reikėjo nuvažiuoti 80 km ir 17 valandą būti prie kelto, kuris kelia į Vokietiją. Išsigandome, kad nespėsime, ir Sigitas patarė sukrauti dviračius į autobusą. Nors tai ir nelabai garbinga, užtat laiku pasiekėme keltą ir pasakėme Danijai „sudie”.
Po poros valandų išlipome jau Vokietijoje, netoli Rostoko miesto. Čia prie mūsų prisidėjo dar keletas dviratininkų. Stovyklavietėje prie pat įlankos, kaip įprasta Vakarų šalyse, viskas, ko reikia keliautojui: tualetai, dušai, karštas vanduo, elektra.
Kitą rytą atsikėlėme anksčiau, nes reikėjo važiuoti 85 kilometrus. Tačiau teko paklaidžioti, ir kai vakare pasiekėme stovyklavietę Riūgeno saloje, dviračio skaitiklis rodė daugiau kaip šimtą kilometrų. Bet išsimaudžius jūroje ir pasigrožėjus Štralzundo panorama nuovargis dingo.
Penktąją kelionės dieną dviračių taku netoli jūros mynėme per Riūgeno salą. Greta – javų laukai su melsvomis rugiagėlėmis. Abipus tako – didžiulė žolė, bet prie pat asfalto ji nušienauta. Pasiekėme Zudaro miestelį, iš kurio keltu vėl grįžome į žemyną. Čia privažiavome gražų seną Greifsvaldo miestą. Po jo – Kemnicas, Nojendorfas, Loisinas, Galkovas. Ir vėl stovyklavietė prie jūros, vėl nuostabus saulėlydis ir gerų draugų bendrija.
Gražūs Lenkijos kurortai
Liepos 6-oji – paskutinė diena Vokietijoje. Pajūriu per kurortinius miestelius pasiekėme Lenkiją. Čia taip pat neblogi kempingai su visais patogumais ir nebrangios kavinukės. Vieną dieną ilsėjomės paplūdimyje. Grįžę į stovyklą sužinojome, kad mūsų būrys vėl padidėjo – dviratininkų jau per šešiasdešimt.
Abi kelionės dienos Lenkijos pajūriu neprailgo – gražūs paplūdimiai, miesteliai, vaizdai. Kiekvienas miestelis unikalus. Pavyzdžiui, Kluki – etnografinis miestelis Slovinsko nacionaliniame draustinyje. Tai savotiškos lenkų „Rumšiškės”. Pasukę į pietus, pamatėme ir kitokią Lenkiją – kalnai kalneliai.
Sužavėjo Gdansko miestas, ypač senamiestis. Nepakartojama krantinė, daugybė bokštelių virš raudonų plytų statinių. Iš Gdansko į Framborko miestelį teko dalį kelio pavažiuoti traukiniu, nes pūtė labai stiprus vėjas. Framborkas garsus tuo, kad čia gimė astronomas Kopernikas. Čia jam pastatytas gražus paminklas.
Nidos kopos – dailiausios
Ir štai mes jau prie Lenkijos ir Kaliningrado srities sienos. Rusų muitininkai pajuokavo, esą dviračiais draudžiama važiuoti per sieną, tačiau netrukus jau mynėme Kaliningrado link. Miestas pasikeitęs – gražiai sutvarkyta Katedros aikštė, gėlės prie Kanto kapo, vietoj paminklo Leninui – kolona žuvusiesiems atminti, už jos švyti nauja didelė cerkvė.
Pajūriu pro Zelenogradską pasiekėme Kuršių neriją. Dar kelios dešimtys kilometrų ja iki Nidos, ir – Lietuva! Pasigėrėję lietuviškomis kopomis, netrukome dviračiais atlėkti iki Smiltynės kelto, o čia ir Klaipėda prie pat. Kelionės draugai tęsė žygį, o aš su jais atsisveikinau. Bet ir šį kartą vieni kitiems sakėme „Iki pasimatymo”.
Šiuo metu mano bendrakeleiviai mina pedalus jau per Suomiją. Kelionės pabaiga – Kopenhaga – jiems jau netoli, ją pasiekti planuojama rugsėjo 8 dieną. Nekantriai laukiu grįžtant draugų ir jau galvoju, kur važiuosime kitąmet…