Azartas – klastingas ir pražūtingas

Lošimų namuose kartais ir dešimtis tūkstančių litų pralošiantys panevėžiečiai kiekvieną dieną mina kazino slenkstį vis tikėdamiesi po kelių minučių iš jo išeiti milijonieriais.

Tačiau ši viltis – apgaulinga.

Daugelis jų nelinkę pasakoti apie savo pomėgį ir užvaldžiusius jausmus. Viena matyti labai aiškiai – jie be galo nervingi ir visa galva pasinėrę į azartą.

Apie išgyvenimus atvirauti nelinkę

Jau atsikratę patologiško polinkio lošti buvę azartiški žaidėjai „Panevėžio rytui“ teigė, kad šį savo gyvenimo tarpsnį jie prisimena nebent kaip baisų sapną.

Viešosios nuomonės tyrimo kompanijos „TNS Gallup“ teigimu, kazino lankosi trys procentai Lietuvos gyventojų nuo 21 iki 74 metų. Tačiau ir tarp tų trijų procentų gyventojų jau yra tokių, kuriems azartiškas lošimas tapo tik nelaimes nešančiu užsiėmimu.

Patologiško polinkio lošti užvaldyti žmonės nenoriai kalba apie liga tapusį pomėgį. Viena panevėžietė, kartkartėmis lošianti su savo draugais, sutiko papasakoti apie kazino. Kadangi pati nėra azartiška lošėja, į kazino ji paprastai eina palaikyti kompanijos draugams.

„Lošimu mane sudomino vaikinas, tačiau niekada nerizikuoju savo santaupomis. Palaikau draugams kompaniją arba lošiu jų pinigais“, – „Panevėžio rytui“ pasakojo savo vardo ir pavardės nepanorusi skelbti mergina.

Rasa tikino lošianti tik dėl kompanijos ir ligone savęs dar nelaikanti.

„Tie, kuriems lošimas jau tapo liga, niekada nekalbės viešai, nes jiems patiems tai itin skaudi tema“, – tikino mergina, sutikusi atskleisti kazino užkulisius.

Vaikinai iš jos draugų kompanijos, paprašyti pasikalbėti su žurnaliste, griežtai atsisakė.

Agresiją nukreipia į kitus

Lankytis kazino Rasa pradėjo prieš dvejus metus. Mergina sako, kad nors pati nėra azartiška lošėja, su draugų kompanija į lošimų namus eina beveik kiekvieną dieną.

„Kazino mano draugams nėra vien lošimų namai. Čia jie valgo, susitinka su draugais, žiūri sporto varžybas.

Dažnai jiems kompaniją palaikau ir aš.

Tačiau esu sau pasakiusi, kad niekada nelošiu savais pinigais. Matau, kaip jie giliai yra įklimpę, ir tai man kelia nerimą. Geriau mokytis iš svetimų klaidų“, – sakė Rasa.

Pasak panevėžietės, jai nebekeista matyti, kaip pralošiamos dešimtys tūkstančių litų.

„Būna, kad žmogus pralošia viską, bet azartas dėl to tik auga. Tada jis skambina draugams, o pinigai atvežami net iš kitų miestų.

Ir tai būdinga daugumai žaidėjų“, – tikina Rasa.

Mergina pasakoja, kad išlošę didesnes pinigų sumas kazino lankytojai sėkme dalijasi su kitais žaidėjais. Jie perka ir vaišina gėrimais net nepažįstamuosius.

Tačiau ne visada lošėjams sekasi. Pralošusieji dideles sumas susikaupusią agresiją išlieja ant krupjė arba ima grumtis tarpusavyje.

„Kartą teko matyti, kaip įniršęs lošėjas grasino kazino darbuotojui, kad jį nužudys. Darbuotojai prie tokių dalykų įpratę, tačiau ne kiekvienas tą įtampą gali pakelti.

Pastebėjau, kad krupjė nuolat keičiasi, dirbti ateina vis nauji žmonės.

Suprantama, sunku yra būti tarp neprognozuojamų lošėjų“, – svarstė Rasa.

Lošėjai sėkme tiki aklai

Merginos nuomone, alkoholis irgi vaidina nemažą vaidmenį. Dažnai pasitaiko atvejų, kai lošėjus kazino vaišina nemokamai.

„Apsvaigę žaidėjai tampa dar agresyvesni, tačiau alkoholis padeda jiems kovoti su įtampa. Beveik kiekvienas lošėjas yra užkietėjęs rūkalius. Per vakarą jis gali surūkyti po kelis pakelius cigarečių“, – pasakojo Rasa.

Ji pasakoja, kad į kazino nebūtina eiti su didele kompanija. Ten paprastai lankosi tie patys lošėjai ir tampa draugais.

Nors dauguma lošėjų slepia savo aistrą, patys artimiausi žmonės tai sužino ir siekia atkalbėti.

„Mano vaikiną bandė atkalbėti tėvai, brolis, draugai. Jis pažada nelošti, bet po dviejų dienų vėl lekia į kazino. Ir aš bandžiau įrodyti, kad tai tik pinigų švaistymas, tačiau matau, kad niekas neatbaidys nuo šio azartiško pomėgio, pats žmogus turi suvokti“, – kalba ji.

Su bičiuliais lošimų namuose dažnai besilankanti mergina pasakoja, kad apsvaigę nuo alkoholio draugai prisipažįsta, kaip jiems sunku.

Tačiau atsisakyti aistros lošti jie neketina.

„Jie lyg susitarę tvirtina, kad jei tik norėtų, neloštų. Tačiau tai yra priklausomybė, jie nebekontroliuoja savęs. Nors man sekasi, dažniau išlošiu nei pralošiu, aš šia liga nesusirgau“, – tikina Rasa.

Lošėjai save pateisina sakydami, kad tai laisvalaikio praleidimo būdas. Pasak Rasos, išeidami iš kazino draugai sako, kad nesvarbu, kiek pralošė, svarbu, kad gerai praleido laiką.

„Vieni eina į kavines, kiti į kino teatrus. O mes einame į kazino. Tiesiog toks yra laisvalaikio praleidimo būdas“, – sako Rasa.

Tačiau tokia pramoga nusineša ir dešimtis tūkstančių litų. Pasak Rasos, lošėjai nuolat teisinasi, kad kažkada vis tiek turi pasisekti.

„Čia yra užburtas ratas, kuo daugiau pralošia, tuo daugiau stato. Jie gyvena viltimi, kad vis viena kažkada pasiseks. Tačiau taip jie dar labiau įklimpsta“, – liūdnu veidu kalba mergina, kurios vaikinas ištisas dienas praleidžia lošimų namuose.

Nesilaiko įstatymų

Kadangi lošimų namai dirbą visą naktį, t.y. iki šeštos valandos ryto arba net visą parą, pasitaiko atvejų, kai azartiški lankytojai kazino praleidžia net kelias paras.

Tačiau mergina užtikrina, kad ne visi lošėjai yra pasiturintys žmonės.

„Ateina netgi taksistai, ne visi lošėjai yra turtuoliai. Liūdna, tačiau dauguma tų, kurie į kazino kažkada atėjo kaip pasiturintys žmonės, dabar yra įklimpę į skolas“, – pasakoja Rasa ir priduria, kad nesergantis žaidėjas yra tas, kuris, numatęs, kokią sumą gali pralošti, jos neviršija.

Savo draugų kompanijoje Rasa dažniausiai būna vienintelė mergina, kuri eina į lošimų namus.

Ir pati prisipažįsta, kad dauguma lošėjų yra vyrai.

„Jie silpnesnės valios žmonės, moterys ne taip greitai pasiduoda azartui“, – sako ji.

Kalbėdama mergina atskleidžia dar vieną stulbinamą faktą. Nors į lošimų namus pagal įstatymą įleidžiami asmenys nuo dvidešimt vienerių metų, aštuoniolikmetė Rasa į juos patenka kada panorėjusi.

„Mano draugai yra nuolatiniai kazino lankytojai, juos darbuotojai pažįsta. Todėl kartu su jais lengvai įeinu, o jeigu paprašo dokumentų, sakau, kad neturiu pasiėmusi. Tačiau visada esu įleidžiama“, – atskleidžia ji.

Viską pralošė Airijoje

Kitas pašnekovas, sutikęs papasakoti apie azartinius žaidimus, jau metus nebelošia. Dvidešimt trejų metų Marius (vardas pakeistas) buvo azartiškas lošėjas Airijoje.

„Skaičiavau, kiek uždirbau per tą laikotarpį, kiek išleisdavau maistui ir pragyvenimui.

Taip apskaičiavau, kad per dvejus metus pralošiau apie 23 tūkstančius litų“, – pasakojo jaunuolis.

Vaikinas sako, kad lošdavo iš neturėjimo ką veikti.

Tiesiog vieną kartą, nesugalvojęs kitų pramogų, užsuko į kazino.

„Užteko vieną kartą nueiti ir užsikabinau. Taip pradėjau lošti kasdien.

Galbūt todėl, kad Airijoje daugiau nesugalvodavau, ką veikti“, – pasakoja Marius.

Airijoje lošimų namuose nemokamai vaišinama sausainiais ir arbata, todėl tai buvo puiki vieta susitikti su draugais.

Prisimena kaip baisų sapną

Marius, dvejus metus dirbęs ir lošęs Airijoje, dabar jau nebežaidžia azartiškų žaidimų.

„Jau buvau įklimpęs į skolas, kai susipažinau su dabartine savo mergina.

Ji mane atkalbėjo nuo lošimų. Kitu atveju tikriausiai būčiau lošęs iki šiol“, – prisipažįsta pašnekovas.

Vaikinas pasakoja, kad didžiausia išlošta suma buvo 2000 eurų, o pralošta – 2200 eurų. Tačiau jis užtikrina, kad išlošti dideles pinigų sumas yra neįmanoma.

„Nėra tokių lošėjų, kurie daugiau išloštų nei praloštų. Visi tik nuostolius patiria. Tačiau nebijau prisipažinti, kad tai yra liga. Nors nesu nei alkoholikas, nei narkomanas, esu tikras, kad už patologišką potraukį lošti nėra baisesnės priklausomybės. Pragerti galima atlyginimą, o pralošti – visą turtą, namus ir net įklimpti į skolas“, – „Panevėžio rytui“ atviravo vaikinas.

Marius sako, kad pradėjęs lošti tapo labai nervingas, nenorėjo su niekuo bendrauti.

„Išėjęs iš kazino imdavau šaukti, kad pralošiau viską, ką turiu. Elgesys tapo neprognozuojamas. Galėdavau iškęsti savaitę, bet po to atėjęs vis tiek viską pralošdavau. Nesvarbu, eidavau į kazino kasdien ar kartą per savaitę, vis tiek netekdavau visko, ką buvau uždirbęs“, – prisipažino Marius.

Vaikinas sako, kad dabar lengva kalbėti, nes šį gyvenimo tarpsnį prisimena tik kaip baisų sapną. Sugrįžęs į Lietuvą jis turįs ką veikti ir apie kazino negalvojantis.

„Parašyk, kad nuoširdžiai visiems linkiu nepradėti lošti.

Žmonės neįsivaizduoja, kiek galima prarasti“, – pokalbio pabaigoje netikėtai paprašė Marius.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Įvairenybės su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.