Mokykla baigta su pagyrimu, universitete – įvertinimai puikūs. Darbe – dienos ir naktys. O kada ilsėtis?
„Vienintelė sąlyga stojantiesiems į mūsų bendruomenę – jūsų noras išsivaduoti iš patologiškos priklausomybės” – tokiais žodžiais lankytojus pasitinka anoniminių darboholikų tinklalapis (tik nereikia painioti su alkoholikais!).
Tinklalapyje www.workaholikcs-anonymous.org susigaudyti padeda „dvidešimt klausimų, atskleidžiančių fanatiško darbo požymius”, „dvylika žingsnių į darbo detoksikaciją” ir raminanti pabaiga: „Atsipalaiduokite, jūs ne vieniši”.
Įvairių sričių vadovams, bankininkams, naftininkams ir Holivudo įžymybėms puikiai žinomi šiuolaikinio viruso – darboholizmo – simptomai.
Į vakcinos paieškas įtraukti psichologai, psichoterapeutai, žmogiškųjų išteklių vadybininkai. Laikiną sprendimą psichostimuliatorių pavidalu siūlo farmakologai, stambiausi šiuolaikinės rinkos žaidėjai.
Masiškai išryškėjo XX a.
Gydytojų nuomone, darboholizmas – t.y. darbas, trunkantis ilgiau kaip aštuonias valandas, – patologiškas reiškinys. Ir egzistavo jis visais laikais.
Tiesa, didžioji dalis istorinių darboholikų buvo pripažinti genijais. Tarp jų Leonardas da Vinčis, Van Gogas, Bethovenas. Kaip masinis fenomenas darbinis herojiškumas priskiriamas XX amžiaus antrajai pusei, kai išsivysčiusiose šalyse korporatyvinė kultūra įgijo socialinės ideologijos statusą.
Terminą „darboholikas” 1971 metais savo biografinėje knygoje „Darboholiko prisipažinimai” pirmasis paminėjo amerikiečių rašytojas Veinas Outsas.
1990-aisiais atlikti statistiniai tyrimai parodė, kad pagal priklausomybę nuo darbo pasaulyje pirmą vietą užima JAV (12 proc.), antrą – Japonija (9,3 proc.).
Tekančios saulės šalyje ypač aukštas darbo vietoje mirusių vadybininkų skaičius. Toks reiškinys netgi gavo pavadinimą – „karoshi”.
Taigi tuo atveju, jei „karoshi” aukos artimiesiems pavyksta įrodyti, kad mirties priežastis buvo viršvalandžiai, jie turi teisę iš darbdavio reikalauti piniginės kompensacijos.
Genetinis polinkis
Pas mus tokių tyrimų kol kas nėra, tačiau šis reiškinys vis dėlto neliko nepastebėtas. Psichologų nuomone, darboholizmas – tai genetinis polinkis, jis skirstomas į tris tipus.
Pirmajam priklauso žmonės, turintys įgimtą pasitenkinimo deficito sindromą. Norėdami išlaikyti emocinį komfortą, jie priversti ieškoti stimulų ir pulti į kraštutinumus. Šių žmonių priklausomybės nuo darbo požymiai labai panašūs į alkoholikų, narkomanų ir lošėjų pragaištingus požymius. Tik darboholikus, skirtingai nuo pastarųjų, palankiai vertina visuomenė. Šio tipo darboholikai dirbdami jaučia pasitenkinimą ir greitai kyla karjeros laiptais. Silpnoji jų gyvenimo strategijos vieta yra ta, kad jie, būdami nuolatiniam jauduly, kultivuoja nepailstančiojo iliuziją. Galų gale jų nervų sistema nebesugeba ilsėtis, ir jie diskomfortą ima jausti ne darbe, o visur kitur.
Antrajam tipui priklauso asmenybės su fiziologiškai įgimtu didesniu atsakomybės jausmu, nepasitikėjimu savimi ir perdėtu kitų nuomonės vertinimu. Jie biure gali praleisti po keturiolika valandų, sėdėti naktimis ir poilsio dienomis. Jie niekada nesuvokia, kad darbas atliktas puikiai, sau užsikrauna kitų pareigas ir atsakomybę kaip savas.
Toks darbinis arklys – kiekvieno darbdavio svajonė. Tik gaila, kad dėl perdėto jautrumo jie greitai išsisemia, kenčia nuo psichosomatinių ligų. Jų karjera ribota – užsivertę darbu, jie ima nepastebėti perspektyvos ir nedrįsta kelti darbo užmokesčio klausimo.
Trečias tipas – tai pirmųjų dviejų derinys. Tai nepailstantys perfekcionistai, kurie negali nesijaudinti dėl darbo. Savo pavaldinių veiklą jie kontroliuoja ištisą parą – asmeniškai, telefonu, elektroniniu paštu.
Slidinėdami Alpėse ar pliuškendamiesi Karibų jūroje, jie nenustoja kontroliuoti reikalų. Baiminasi savo pareigas patikėti pavaldiniams, įsitikinę: niekas negali sutvarkyti reikalų taip, kaip jie.
Suvokti, kodėl savybės, kuriomis žavisi darbdaviai, verčia nerimauti psichologus, nesunku. Laikui bėgant darbo fanatiko psichika atsisako funkcionuoti tokiu įtemptu režimu. Jai reikia stimuliatorių: kavos, cigarečių – galų gale gal ir narkotikų. Toliau – dar geriau.
Norėdamas būti vis darbingesnis, darboholikas nustoja miegoti ir ilsėtis, pasinerdamas į nereguliuojamo jaudrumo būseną. Jam „į pagalbą” skuba alkoholis, migdomieji, trankvilizatoriai – taip atsiranda dar viena, iki galo nesuvokiama priklausomybė. O po to dažniausiai seka gili psichologinė krizė.
Viagra smegenims
Taigi ką daryti tiems, kurie kol kas nepatyrė psichologinės krizės ar dar nebandė streso malšinti narkotikais?
Iškilus streso pavojui, jiems tenka ieškoti smegenų ribotų galimybių valdymo būdų. Siekti geriausio – ar tai būtų pinigai, ar karjeristo čempiono medalis – vadinasi, išeikvoti tiek jėgų, kad galima net susimąstyti apie porelę savo klonų. Kol kas tai tik fantastika. O štai streikuojančios psichikos stimuliavimas – realybė.
Viagra smegenims. Ar tai ne darboholiko svajonė? Prarijai tabletę – ir gali plušėti visą parą, atsiminti kiekvieno prie derybų stalo sėdinčio žmogaus vardą ir pavardę. Puiki nuotaika, aukštas darbingumo lygis ir dėmesio koncentravimas.
Siekis pagerinti protinę veiklą – ne japių išmonė ar noras aplenkti konkurentus. Smegenų veiklą griaunantis streso vaidmuo seniai įrodytas mokslininkų. Jie tvirtina, kad žmonės, turintys aukštą streso hormono lygį, turi atminties problemų.
Medicinos leidinio „NeuroInvestment” duomenimis, šiuo metu kuriama per keturiasdešimt „cognitive enhancers” kategorijos preparatų, skirtų kognityvinėms funkcijoms stiprinti.
Didelis susidomėjimas smegenų potenciją skatinančiomis tabletėmis – viena iš svarbiausių šiuolaikinės farmakologijos tendencijų.
Žinomas preparatas atminčiai gerinti „Provigil” iš pradžių buvo sukurtas nuo narkolepsijos – ligos, kai žmogus netikėtai užmiega vidury dienos.
Nuo 2002 iki 2004 metų JAV šio vaisto receptų kiekis išaugo vienu milijonu. Priežastis, žinoma, ne epidemija – keista liga suserga vos 5-7 žmonės iš 10 tūkstančių.
Beveik pusė provigilio vartotojų – tai sveiki ir labai daug dirbantys 25-40 metų žmonės.
Kenksmingi reguliatoriai
Vis dėlto ar tikrai nekenksmingas organizmui jo cheminis valdymas?
Pažvelgus į XX amžiaus istoriją, matyti, kad protinės veiklos reguliatoriai ne visada pateisino lūkesčius. Barbitūratai, amfetaminai, LSD, ekstazis ir kai kurie lengvesni trankvilizatoriai atsidūrė pavojingųjų sąraše ir todėl uždrausti.
O galingojo provigilio šalutinis poveikis – pykinimas, nervingumas, kontraceptikų poveikio silpninimas – jau pripažintas specialistų.
Nemalonus „atminties gerinimo” efektas gali būti ir nesugebėjimas pamiršti, mano Kalifornijos universiteto profesorius psichiatras Haris Lynčas: „Nereikalingos informacijos šalinimas smegenų darbui toks pat svarbus, kaip ir įsiminimo procesas”.
Išsigelbėjimas – visavertis poilsis
Haris Smolas, UCLA universiteto senėjimo centro direktorius, įvardija keturias aštraus proto palaikymo alternatyvas: streso mažinimą, sportą, protinius pratimus ir taisyklingą mitybą.
Ypač smegenų veiklai naudinga yra dieta, į kurios sudėtį įeina soja, riebi žuvis ir vitamino B turtingi produktai. Taip pat įrodyta dviskiaučio ginkmedžio nauda – vartojamas kaip maisto papildas jis gerina atmintį.
Ir vis dėlto ar reikia visiškai atsisakyti smegenų viagros? Psichologų nuomone, preparatai yra naudingi, kai būtina greitai pakelti darbingumą.
Vis dėlto jų turėtų išrašyti gydytojas, kadangi piktnaudžiauti tokia terapija negalima. Proto ir darbingumo išsaugojimo pagrindas – visavertis poilsis. Ir jo nepakeis jokie vaistai.
Šiandien darboholizmo vietą užima sveiko poilsio technologijos.
Privalome pamiršti dvylika valandų trunkančią darbo dieną, atsisakyti stimuliatorių. Jei galva nedirba, verta atsipalaiduoti.
Čia padėti gali joga arba kvėpavimo pratimai. Jeigu negalite užmigti, pasigilinkite į fengšui.
Iš miegamojo išneškite nereikalingus daiktus, ir laisva energijos tėkmė atneš poilsį. Dažniau sustokite.
Imsite pastebėti, kad aplink daug mylinčių žmonių ir įvairiausių malonumų. Visada verta prisiminti: dirbti reikia, kad gyventum, uždirbti pinigų – kad juos išleistum. Jokiu būdu ne atvirkščiai.