Fidelio Castro liga ir formalus valdžios perleidimas broliui Rauliui sukėlė komentarų bangą apie tai, kas laukia Kubos artimiausiai metais ar mėnesiais. Gamtos dėsniai veikia negailestingai… Kuo besirgtų ir kaip lengvai „besveiktų” Fidelis, neišvengiamai artėja ta valanda, kai teks pranešti ir tąją liūdną žinią.
Prieš beveik du dešimtmečius tikėtasi, kad Kuba, kaip ir kitos SSSR „partnerės”, imsis reformų. JAV ir Vakarų Europa troško, jog Kubos lyderis pradėtų pertvarką ir nereikėtų imtis šalies atžvilgiu naujų drastiškų priemonių. Tuomet būtų galima ramiai sveikint dar vieną „naująją demokratiją” ir pradėti dar vieną bičiulystės akciją.
Prognozės neišsipildė. Kubos lyderis pasinaudojo tuo, kad jo niekas nespaudžia ir… nieko ir nepakeitė. Kuba taip ir liko tipiškas uždaros totalitarinės valstybės pavyzdys: vadovo diagnozė laikoma paslaptyje, „komanda” demonstruoja moralinį tvirtumą, valdžia griežtėja, niekam net nekyla problemų dėl to, kad valdžia be jokio kolektyvinio sprendimo perduodama… broliui.
Nepaisant kalbų apie permainas, valstybės mašina tebeveikia. Žinia, kai diktatorius senas ir virsta savo paties iškamša, valdo nebe jis, o grupė, sauganti ir realizuojanti diktatoriaus politiką. Kol kas grupė suinteresuota iškamšos buvimu, tačiau ir jai reikės spręsti, kas toliau – mumifikuoti diktatorių ir paskelbti jį amžinai gyvu, ar žvelgti į pasaulio realijas, kurios sako, kad Kuba yra Karibuose, Amerikoje, o Sovietų Sąjunga dingo prieš penkiolika metų.
Maloniausias mums visiems yra neišvengiamų permainų scenarijus. Fidelis, būdamas Kubos simboliu, savo ideologijai pajungė visą Kubos istoriją, nacionalinius simbolius ir tautinį identitetą, tačiau nesukūrė tęsinio sau pačiam. Apie Kubos reformatorius, kokius nors jaunuosius fidelistus ar gorbačiovus, žinoma labai mažai. Gal jie ir yra, tačiau kiek įtakingi? Prasidėjęs Kubos atvirumas didintų kubiečių diasporos įtaką, neišvengiamai vesiančią į demokratizaciją… Toliau jau būtų galima planuoti, kokia ateitis lauktų salos – nikaragviška, čilietiška ar puertorikietiška?
Įmanomas ir kitoks tęsinys. Kaip bebūtų paradoksalu, šiandien Fidelis regione turi stebėtinai daug gerbėjų. Venesuelos ir Bolivijos prezidentai neslepia savo simpatijų Kubai, žada jai pigią naftą ir iškasenas. Regiono politikoje gausėja populistų „iš liaudies”, pasiryžusių kelti maištus ir, kaip Fidelis, gyventi iki markesiško „patriarcho rudens”. Postfidelistai gali sau ir toliau gyventi be reformų. Tiesiog dabar jos vadovams reikės įtikti Hugo Chavesui ir jo klanui… Nepamirškime ir Kinijos faktoriaus. Ši šalis taip pat neslepia simpatijų „socialistinei” Kubai, o kinų sugebėjimas tuo pat metu ir garinti Mao, ir vaidinti liberalią valstybę gali būti puiki pamoka tiems, kurie liks po Fidelio.
Nerimą kelia viso Lotynų Amerikos regiono ateitis. Politologai žino reiškinį, vadinamą demokratijos bangomis. Kas dvi dešimtis metų regionas keičiasi – tampa arba demokratinių valstybių, arba diktatūrų kompleksu. Apie 1960 metus regione vyravo demokratinės valstybės, apie 1980-sius – diktatūros, apie 2000-sius vėl demokratijos. 2020 metai dar toli, bet kandidatų į diktatorius daugėja, o ir politinis klimatas darosi tam palankus. Fidelio Castro Kuba buvo didele dalimi išimtis iš šios taisyklės, tad kas gali žinoti, ar taisyklėms paklus šalis ir po jo valdžios periodo.