Jaunasis Kauno „Žalgirio” įžaidėjas Mantas Kalnietis po Federacijų supertaurės turnyro mačo tarp Lietuvos ir Izraelio rinktinių sužinojo, kad su vyrų rinktine tikrai vyks į pasaulio čempionatą Japonijoje. Per iki pirmenybių likusį laiką krepšininkas žada dirbti iš visų jėgų.
Mantas Kalnietis 2005-2006 metų sezoną pradėjo NKL rungtyniavusioje Kauno „Žalgirio” dublerių ekipoje, o sezono viduryje perėjo į pagrindinę ekipą ir debiutavo Eurolygoje. Dabar jau 19-metis krepšininkas į savo biografiją gali įrašyti naują įspūdingą faktą – jis su Lietuvos vyrų rinktine vyks į pasaulio čempionatą. Apie tai po Federacijų supertaurės mačo su Izraeliu žiniasklaidai paskelbė nacionalinės komandos vyriausiasis treneris Antanas Sireika. Jis pasiliko Kalnietį, o vietos komandoje neliko Martynui Pociui. Vėliau su rinktine atsisveikino ir Artūras Jomantas. Šią vasarą M.Kalnietis kartu su M.Pociumi spėjo išmėginti jėgas ir Europos jaunimo (iki 20 metų) čempionate.
Randa bendrą kalbą
– Žaidei jau keletą varžybų vyrų rinktinėje. Kaip jauteisi debiutuodamas?
– Be abejo, žaisti vyrų rinktinėje yra labai malonu, o ypač tokioje salėje (Vilniaus universaliojoje arenoje), kurioje pilna ekipą palaikančių žiūrovų. Gana sunku įsilieti į jau anksčiau kartu žaidusią ir besitreniravusią komandą. Rinktinės senbuviai labiau patyrę, jiems lengviau rungtyniauti per kontrolines varžybas. Kai kuriuos žaidėjus pažinojau iš „Žalgirio”, su kitais nesu kartu žaidęs, bet pradedame suprasti vienas kitą, randame bendrą kalbą aikštėje. Galbūt ir jie šiek tiek prisitaiko prie manęs.
– Kada sulaukei kvietimo į vyrų rinktinę? Ar jis buvo netikėtas?
– Kvietimo sulaukiau grįždamas iš Europos jaunimo čempionato. Paskutinę pirmenybių dieną komandos vadovas gavo žinutę iš vyriausiojo rinktinės trenerio Sireikos, kad aš ir M.Pocius esame kviečiami į vyrų rinktinės treniruočių stovyklą.
Per jaunimo čempionatą sulaukti kvietimo nesitikėjau ir apie tai negalvojau, nes visas dėmesys buvo sutelktas būtent į tas pirmenybes. Prieš grįždamas į Lietuvą mąsčiau, kaip grįžęs atostogausiu, bet kažkur kamputyje buvo ir tokia mintis: „Gal pakvies”. Pasisekė.
– Jau po pirmųjų tavo rungtynių rinktinėje (su Izraeliu) A.Sireika išsidavė, kad vyksi į Japoniją. Kokio vaidmens tikiesi rinktinėje?
– Trenerio sprendimas mane labai nudžiugino. Stengiuosi neatsipalaiduoti ir toliau dirbti iš visų jėgų. Būdamas bet kokioje komandoje tikiuosi praleisti nors šiek tiek laiko aikštelėje. Tačiau viskas priklauso nuo trenerio. Jis nuspręs, ar būsiu kuo nors naudingas komandai Japonijoje. Žiūrėsime, kaip ten bus.
Trūko aukštaūgių
– Europos jaunimo čempionate Lietuvos rinktinė į pusfinalį nepateko. Ar septintoji vieta atitinka rinktinės pajėgumą?
– Į čempionatą vykome turėdami visai kitų siekių. Prieš išvykstant vyriausiasis treneris Rimas Kurtinaitis buvo iškėlęs didelius tikslus, norėjo iš mūsų maksimumo, o mums, žaidėjams, tai patiko. Deja, ne visus tikslus pavyko įgyvendinti. Užimta septintoji vieta, manau, nedžiugina nei mūsų, nei Lietuvos krepšinio aistruolių. Tačiau yra kaip yra, reikia žvelgti į priekį.
– Kokios priežastys sukliudė pasirodyti geriau per jaunimo varžybas?
– Mūsų komandai trūko aukštaūgių krepšininkų. Neturint daug jėgos po krepšiais buvo labai sunku žaisti. Pirmose ketvirtfinalio grupės rungtynėse Serbijos ir Juodkalnijos rinktinė buvo labai gerai išstudijavusi mūsų žaidimą. Mūsų deriniai nesiklijavo, o serbai tiek gindamiesi, tiek puldami žaidė kaip iš natų. Didžiulis skirtumas (lietuviai pralaimėjo 68:101) buvo dėl to, kad po pertraukos mūsų rinktinės treneriai, matydami, jog šių rungtynių laimėti nebepavyks, išleido daugiau atsarginių krepšininkų. Po to pralaimėjome svarbias varžybas Slovėnijai po dviejų pratesimų, ir komanda, galima sakyti, palūžo psichologiškai.
– Šis jaunimo čempionatas buvo paskutinis 1986 metais gimusiai kartai. Kurie iš buvusių komandos draugų ateityje turėtų prisidėti prie tavęs vyrų rinktinėje?
– M.Pocius jau buvo pakviestas į rinktinės stovyklą ir joje visai neblogai pasirodė. Tarp atakuojančių gynėjų buvo didelė konkurencija, didesnė negu tarp įžaidėjų, todėl išsilaikyti tarp kandidatų jam turbūt buvo šiek tiek sunkiau negu man. Be to, jis pirmą kartą dirbo su treneriu Sireika, tad jam buvo sunkiau priprasti prie taktikos. Aišku, jaunimo rinktinėje buvo ir daugiau žaidėjų, kurie, jei stengsis ir dirbs, ateityje galės patekti į rinktinę. Manau, visiems durys yra atviros.
– Vasarą visiškai neturėjai poilsio. Ar užteks jėgų ir toliau taip veržliai rungtyniauti?
– Jėgų yra pakankamai, nes mano organizmas dar nėra senas. Neseniai buvau nuvykęs pas gydytojus, ir jie patikrino mano sveikatą. Viskas yra normalu, širdies darbas geras. Tikrai nesijaučiu pavargęs, esu kupinas jėgų ir pasirengęs kovoti Japonijoje.
– Kaip manai, kurią vietą Lietuvos rinktinė užims pasaulio čempionate?
– Lietuvos rinktinei vietos kol kas negalėčiau prognozuoti, nes nesu matęs čempionatui besirengiančių kitų komandų, tačiau mūsų tikslai – patys didžiausi.