Apie miestą susidarome įspūdį iš jo urbanistikos, vyraujančių architektūros stilių, žmonių santykių, gyvenimo ritmo, pagaliau iš kvapų ir spalvų. Senovės pilys, didingi monumentai, platūs prospektai, ūksmingi parkai, solidūs muziejai atskleidžia oficialų miesto veidą. Tačiau yra ir kitas – kasdienis, margas, nuolat besikeičiantis – jo atvaizdas. Vitrinos, iškabos, reklaminiai stendai – trumpalaikės ir efemeriškos, bet arčiausiai esančios miesto grimasos.
Demokratiškiausia meno rūšis
Vitrinos gali būti elegantiškos ir prasčiokiškai agresyvios, itin turtingos ir droviai skurdžios. Jos – neabejotinai demokratiškiausia meno rūšis. Gėrėkis, nemokėdamas jokio muziejinio mokesčio. Jokios turtinės žiūrovų diskriminacijos: net valkata gali spoksoti į prabangiausio salono iškabą tol, kol nualps (jei apsauginis nenugins), o ir turtingam piliečiui nedraudžiama sukiotis prieš parduotuvės „Nebrangūs drabužiai iš viso pasaulio” langus (jei skubančios, rūpesčių užgraužtos namų šeimininkės nesutryps). Apipavidalinant vitrinas galima nepaisyti gero estetinio tono, pasitelkti kičą, derinti nesuderinamas medžiagas, perkrauti jas prekėmis arba priešingai – sukurti pabrėžtinai rafinuotą atmosferą.
Be abejo, svarbiausia vitrinos paskirtis – privilioti potencialų pirkėją, palankioje šviesoje pademonstruoti parduodamą prekę ar paslaugą, įrodyti, jog pirkti reikia būtent čia, o ne kur nors už kampo.
Vitrinų konkursai
Prisimenu, socializmo laikais su draugais juokdavomės iš vitrinų apipavidalinimo konkursų. Puošk nepuošęs, vis tiek nėra ką pirkti. Ir konkuruoti nėra su kuo. Pirkėjų vilioti juo labiau nereikia: tik parodyk deficitą – išneš su visa vitrina. Parduotuvės lango apipavidalinimas tuomet virsdavo keistai savarankišku kūriniu, atitrūkusiu nuo įmonės paskirties ir asortimento.
Ir dabar skeptiškai vertinu gražiausios vitrinos konkursus, per kuriuos į objektą žiūrima kaip į savarankišką meno kūrinį. Ne solidi komisija, o pirkėjas yra svarbiausias vertintojas, balsuojantis paliktais pinigais. Ne estetinis pasitenkinimas, o proziškas pelnas – pagrindinis vitrinos meno variklis. Todėl naudingumo koeficientas diktuoja tiek reklamos išraiškingumą, tiek į ją įdėtas lėšas. Juk stulbinamai efektinga tų pačių „drabužių iš viso pasaulio” vitrina tik atbaidytų droviai besidairantį šių prekių vartotoją. O ieškantysis „Versace” nesusiprotėtų prasibrukti į nušiurusį pusrūsį apdulkėjusiu langu ir taip nubaustų ilgesingai jo (ir pelno) laukiantį pardavėją.
Ko gero, svarbiausias vertinimo matas ir būtų turinio (parduotuvės, salono, kavinės, restorano ar viešbučio) atitikimas formai – vitrinai, iškabai, fasadui. Kitas kriterijus – kuo mažesnėmis sąnaudomis pasiekti didžiausią efektą (ir pelną). Ne mažiau svarbus yra ir mobilumas. Didėjanti ar mažėjanti paklausa, sezonas, mada reikalauja nuolat keisti vitrinos stilių. Bepigu bankui – įrėminai poliruotą marmurą auksiniais apvadais, atsitvėrei neperšaunamo stiklo siena ir gyvuok per amžius demonstruodamas didybę bei stabilumą.
Vilniaus vitrinos praeivių akimis
Sostinės vitrinos ne itin pastabaus praeivio akimis atrodo visai vakarietiškai. Euro ir kitokią integraciją pajunti vien perskaitęs parduotuvių ar kavinių pavadinimus.
Aktyvaus turisto tempu judėdamas centrinėmis miesto gatvėmis pirmiausia atkreipi dėmesį į ryškius avalynės „Fam club�o”, „Danijos”, aprangos „Flagman�o” parduotuvių, „Čili picerijos” langus. Mažoriškos mugės spalvos siūlo prekes ir paslaugas prieinamomis kainomis. Šis spalvingumas, kontrastuojantis su Gedimino prospekto rimtimi ar Pilies gatvės retroperspektyva, visai vykęs ir gana taupiomis priemonėmis priverčia būriuotis praeivius.
Pastolių barikadoms, „įrėminusioms” visą centrinę miesto gatvę, nepasiduoda priešais Katedrą esantis indiškų patiekalų restoranas. Vaizdą užstojančius skydus jis išradingai naudoja gatvės grafitus primenančiai reklamai. Restoranas galėtų būti pigiausios vitrinos lyderis…
Atogrąžų vaizdai
Taupios, bet, deja, neišradingos kelionių agentūrų „Estravel”, „Gintarinė sala” (Vokiečių g.) vitrinos, kiek subtilesnės – „Baltic travel” ir šalia esančio „Lufthansa” centro (Subačiaus g.). Agentūros, siūlančios egzotiškas ir nepigias keliones, galėtų stebinti itin efektingais, didelių formatų ūksmingų atogrąžų ar vaiskių fiordų vaizdais. Nėra konkurencijos? Neapsimoka per patį atostogų sezono įkarštį?
Solidūs, tiesiog sportinę ištikimybę „komandinėms” spalvoms demonstruojantys mobiliojo ryšio bendrovių „Bitė”, „Omnitel” (Gedimino pr.) langai, iškabos ir fasadai. Tačiau įtaigiu santūrumu juos lenkia salonas „Nokia”. Šiaurės kaimyno architektūros ir aukštųjų technologijų dizaino atgarsiai atsispindi visose apipavidalinimo detalėse.
Dvelkia prabanga
„Escada”, „Prada”, „Via Momtenapoleone” (Didžioji g.), „City”, „Moscoso” (Gedimino pr.), „Hugo Boss” (Rūdininkų g.) parduotuvės pagrįstai dvelkia prabanga, tauriomis, neryškiomis spalvomis. Jų vitrinos nekviečia margos pirkėjų minios. Retas, bet solidus klientas, išsirinkęs prabangų pirkinį, sumoka už pagarbią aplinką ir išskirtinį dėmesį. Šiek tiek beveidės tame fone – „Baltman” (Vienuolio g.), „Company” (Vokiečių g.) drabužių parduotuvės.
Pusiaukelėje tarp elegantiškos juodos iškabos su žymiausių firmų vardais ir blankokos vitrinos nuobodulio pakibo „Glamour no.1” (Vokiečių g.) salonas. Panašių problemų neišvengė ir „Bisono” (Didžioji g.) odinių drabužių parduotuvė. „Adidas” (Vilniaus g.) taip pat dirbtinai užsisklendė efektingai tamsia, bet neinformatyvia stiklo siena. Niekam nekelia abejonių firmos produkcijos kokybė, tačiau tai – viso labo populiari sporto ir laisvalaikio apranga.
Iškalba ir skurdas
Antikvariatai, išnaudodami jų specifikai dėkingą senamiesčio architektūrą, stengiasi savo vitrina pagarbiai pratęsti istorinio pastato sieną – Vilniaus antikvaro centras (Dominikonų g.). O štai greta esantis antikvariatas (šalia durų – riterio iškamša) gerokai nutolęs nuo senosios dailės žinovui būtino skonio ir saiko. Kita vertus, pateisintina, jei specializacija – sendaikčiai…
Džiugina mažieji. Galbūt nedidelis vitrinos plotas, kuklesnės pajamos skatina kūrybinį išradingumą? Gero vyno parduotuvė (Subačiaus g.), dailės salonas „Pas Liuteronus” (Vokiečių g), „Lino namai”, lino ir gintaro parduotuvė (Pilies g.) vykusiai išnaudoja neryškų savo prekių žavesį vitrinose. Svetimšaliui, o ir saviškiui praeiviui turėtų knietėti čia užsukti.
Pėdkelnių parduotuvėlė „Ieva” (Savičiaus g.) koketiškai pateikia moteriškų aksesuarų ekspoziciją savo lange. Panašia skaidria stilistika klientes vilioja salonas „Figaro” (Vokiečių g.). Keramikos studija „Interios” (Pilies g.), pateisindama savo vardą, subtiliai demonstruoja meno dirbinius. Vitriną organiškai papildo ir jaukiai nuteikia augalija prieangyje. Floristikos patirtis atėjusi, matyt, iš lauko kavinių – perspektyvi pirkėjų viliojimo meno priemonė.
Asketišku funkcionalumu išsiskiria knygynėlis „Eureka” (Daukanto a.). Čia taupant vietą (matyt, ir lėšas) leidiniai išdėlioti ant atvertų durų lentynų.
Verslo įrankis
Tikrai negalime skųstis išradingų vitrinų, stilingų iškabų stoka. Mažmeninei prekybai, salonams, kavinėms ir restoranams atitekusios centrinės Vilniaus gatvės ir senamiestis neatsilieka nuo vakarietiškų. Sostinės svečias čia atras jam gerai pažįstamų firmų, prekybos ir maitinimo tinklų logotipus. Lietuviškos kilmės prekių, paslaugų, patiekalų vitrinos taip pat nenusileidžia originalumu ir, išnaudodamos akiai jaukų tautinį koloritą, kuklius mastelius, dėkingai papildo neišvengiamos globalizacijos paliestą Vilniaus rūbą, suteikia Europos Sąjungos miestui savitumo.