Buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai tradiciniame savo sąskrydyje pliekė ir Rusijos, ir savo šalies valdžią
Į savo kasmetinį sąskrydį Ariogaloje buvę sovietinio režimo politiniai kaliniai, tremtiniai, pasipriešinimo kovų dalyviai, svečiai iš Latvijos ir Estijos susirinko jau šešioliktą kartą. Tai buvo liūdnos sukakties minėjimas – nuo pirmųjų masinių trėmimų 1941 metais praėjo 65 metai. Laiko tarpas lyg ir nemažas, tačiau daug sovietinės giljotinos paliestų žmonių ir šiandien tebekrūpčioja prisiminę išgyventą siaubą.
Agresijos tąsa
Dabartis juos taip pat verčia išgyventi. „Lietuvoje daugiausia iš visų Europos šalių išgeriama alkoholio, daugiausia žmonių nusižudo ir žūva keliuose, daugiausia emigruoja iš tėvynės, blogiausia sveikatos apsauga, Lietuvos moterys nebenori gimdyti vaikų. Ar tai ne tautos naikinimas?” – sąskrydžio dalyvių teiravosi buvęs politinis kalinys Seimo narys Povilas Jakučionis. Jis už antisovietinę veiklą kalėjo Vorkutos (Sibiras) ypatingojo režimo lageryje.
Jakučionis pats ir atsakė į šį klausimą: „Visa tai – sovietinės agresijos bei okupacijos palikimas ir savotiška tąsa. Juk apie 250 tūkst. Lietuvos gyventojų buvo areštuota ir įkalinta, apie 130 tūkst. – ištremta į nuošalius SSRS regionus, apie 30 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų žuvo pasipriešinimo kovose”.
Gretos tirpsta
Po Mišių už Tėvynę (jas Ariogalos bažnyčioje aukojo Kauno arkivyskupas metropolitas, buvęs politinis kalinys Sigitas Tamkevičius) keli tūkstančiai sąskrydžio dalyvių nešini vėliavomis nusileido iš miestelio į Dubysos slėnį – čia susibūrė į grupeles pagal tai, kur kalėjo ar buvo ištremti.
„Igarka, Norilskas”, „Laptevų jūra, Jakutija, Magadanas”, „Altajaus kraštas, Novosibirsko, Omsko, Tomsko sritys”, „Irkutsko, Krasnojarsko sritys, Ulan Ude” – prie tokių tremties vietų plakatų glaudėsi iš visos Lietuvos suvažiavę žmonės, daugiausia – pagyvenę, žili, kai kurie jau sunkiai einantys.
Vieni glėbesčiavosi, sutikę išsiilgtus likimo brolius ir seseris, kiti braukė ašaras – laikas nenumaldomai bėga, jų gretos sparčiai tirpsta. Kiek žmonių čia atvyks po keleto metų ar dešimties? Ir išvis ar beatvažiuos? „Kol galime paeiti, kasmet čia važiuojame. Išgyventos tragedijos traukia”, – prisipažino LŽ kalbinti sąskrydžio dalyviai.
Prisiminimams, kalboms („Kaip dabar gyveni? Kiek anūkų turi?”), rodės, nebus galo, juo labiau kad daugelis sąskrydžio dalyvių išsitraukė sumuštinių, arbatos. Tuo tarpu tribūnoje vienas kitą keitė kalbėtojai, skambėjo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos choro, Veronikos Povilionienės, Ovidijaus Vyšniausko atliekamos dainos, Karinių oro pajėgų (KOP) orkestro muzika. KOP pasveikino sąskrydžio dalyvius ir iš oro – į slėnį trumpam nutūpė, pakilo ir garbės ratą apskrido karinis sraigtasparnis.
Ragino stebėti agurkus
Sąskrydžio dalyviai šiemet nesulaukė Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus – jo sveikinimą perskaitė prezidento visuomeninis patarėjas, buvęs politinis kalinys Edmundas Simonaitis. Adamkus perduotame sveikinime stebėjosi, kodėl Rusija buvo atsisakiusi išduoti vizas aplankyti Sibire tremtinių kapus Lietuvos jaunimui.
„Gal tai nenoras, kad Lietuvoje bręstų piliečių karta, kuriai būtų svarbios tėvų ir protėvių per kančias iškovotos laisvė ir demokratija, gal pyktis, jog Lietuva keliasi iš dvasinės vergovės?” – svarstoma prezidento sveikinime.
Europarlamentaras Vytautas Landsbergis pažymėjo, kad per 15 nepriklausomybės metų baigia užaugti nauja jaunuolių karta, kuri nori ieškoti laimės kitur. „Turime likti Lietuvoje, kad padarytume ją dar gražesnę, geresnę”, – ragino jis.
Politinių kalinių ir tremtinių organizacijų vadovai kvietė saviškius nenurimti, nenuleisti rankų. „Pavojų dar daug, todėl turime budėti, kad nesudygtų Lietuvoje pasėta agurkų sėkla”, – aidint plojimams alegoriškai ragino Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos pirmininkas, buvęs partizanas Jonas Čeponis.
Skundikus – tautos teismui
Ne vienas kalbėtojas piktinosi, kad Lietuvoje visuomenei vis dar neprieinamas Ypatingasis archyvas, kuriame dūli sovietinių nusikaltimų liudijimai. „Kitos Europos šalys komunistinių slaptųjų tarnybų archyvus jau atvėrė. Prieš savaitę tai padarė Vokietija, dar anksčiau – Rumunija. Čekija uždraudė buvusiems agentams ir kolaborantams turėti valstybinius postus, tą patį padarė Lenkija. Buvusių agentų pavardes paskelbė slovakai, čekai, estai, latviai”, – vardijo Jakučionis ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas, buvęs politinis kalinys Antanas Lukša.
Pasak pastarojo, ir naujoji, keturioliktoji, Vyriausybė atsisakė išslaptinti Ypatingąjį archyvą, jis net pavestas sergėti asmenims, kurie įtariami kolaboravę su KGB. Sąskrydžio dalyviai savo rezoliucijoje reikalavo, jog Seimas pakeistų Archyvų įstatymą, kad visi archyvai taptų prieinami visuomenei. „Didžiausia pastarųjų Nepriklausomybės metų klaida – vis dar nėra Desovietizacijos įstatymo. Todėl ir mūsų bėdos nesibaigia”,- sakė Lukša.
Kitas per sąskrydį nuskambėjęs buvusių politinių kalinių ir tremtinių reikalavimas buvo skirtas Lietuvos Vyriausybei: susitarti su Rusija, jog ši mokėtų kompensacijas jiems už lageriuose ir tremtyje sugadintą sveikatą, netrukdytų lankyti ir tvarkyti kalinių bei tremtinių kapus Rusijoje.
Sąskrydžio dalyvių priimtoje rezoliucijoje taip pat skundžiamasi prasta sveikatos apsauga, gerokai pabrangusiais vaistais ir menkomis pensijomis. „Raginame Vyriausybę pasirūpinti, kad sergantys politiniai kaliniai ir tremtiniai nors kartą per metus galėtų nemokamai pasigydyti sanatorijoje ar reabilitacijos įstaigoje, jog jiems būtų kompensuojama bent 75 proc. vaistų ir viešojo transporto bilietų kainos”, – rašoma sąskrydžio dalyvių rezoliucijoje.