Kelyje į Bosniją iš pradžių sustabdome porą serbų. Pirmasis, niūrokas sunkvežimio vairuotojas, beveik nekalba ir visą kelią klauso nacionalistinės muzikos kompaktinių plokštelių. „Aš – serbas, aš – pravoslavas!” ir „Kosovas priklauso mums!”, – skelbia jo klausomų dainų tekstai. Antrasis serbas, šnekus Šiaurės Bosnijoje esančios Serbų Respublikos gyventojas, tvirtina, kad Bosnijos valstybė esanti nesusipratimas ir nesąmonė, o geriausiai Balkanų tautos sugyvenę serbų vadovaujamoje komunistinėje Jugoslavijoje.
Už Banja Lukos (Bosnija) miesto prasideda kalnų kelias. Vienoje jo pusėje – akmeninė uola, nuo kurios kartais ant pravažiuojančių automobilių nukrinta vienas kitas luitas, kitoje pusėje – skardžiai, kalnai, laukiniai miškai ir upė. Kelyje sunkiai prasilenkia priešingomis kryptimis važiuojantys automobiliai. Per šias gamtos grožybes vežęs senukas bosnis vaišino mus viskuo, ką tik turėjo automobilyje – bandelėmis, bananais, sūdytais traškučiais – o šiukšles be jokių skrupulų mėtė pro langą.
Šiukšlinančiais vairuotojais pasižymi kone visi Balkanai. Be to, kad teršia dailią savo šalių gamtą, Bosnijos, Juodkalnijos, Albanijos vairuotojai dar ir važinėja neprisisegę saugos diržų, techniškai netvarkingais automobiliais. Vieno bosnio automobilio absoliučiai nedegė jokie priekiniai žibintai, tad net ir per kalnų tunelius su juo važiavome be šviesų. Įprasta Balkanų keliuose, kad vairuotojai itin dažnai vienas kitam signalizuoja, ir ne vien iš pykčio – toks emocionalus yra jų bendravimas. Bosnių vairuotojai, be to, iš visų kitų išsiskyrė ypatingu vaišingumu. Nesutikome bosnių, kurie mūsų kuo nors, nors mažiausia smulkmena, nepavaišintų.
Pirmas Sarajevo įspūdis – ervė ir ramybė. Miestą iš visų pusių juosia kalnai. Juose 1992-ųjų – 1995-ųjų karo metu įsitvirtinusiems serbų snaiperiams turėjo būti patogu: miesto gatvės nuo kalnų matosi kaip ant delno.
Penkiskart per dieną iš Sarajevo mečečių pasigirsta melstis kviečiantis islamo dvasininkų imamų giedojimas. Jei kas kitas tuo metu mieste groja ar dainuoja, privalo nutilti, kol imamai liausis, ir tik tada gali toliau tęsti. Ne tik į maldą, bet ir į padorumą bosniai žiūri rimtai: centre, aikštėje šalia Skenderijos stovinčiai nuogo jaunuolio statulai kažkas užmovė tikras apatines kelnes.
Pagarsėjusi Sarajevo „puošmena” – sušaudytos, vietomis išsprogdintos pastatų sienos. Jos – neatsiejama miesto potyrių dalis. Kartu su: nesislapstančiais piratinių kompaktinių plokštelių pardavėjais, gatvėse verdamų ir valgomų kukurūzų burbuolių kvapų, gigantiškomis šachmatų figūromis ant šaligatvio lošiančiais pensininkais, pinigų kaulijančiais vaikais, smulkiaisiais prekybininkais, elgetaujančiomis moterimis, slampinėjančiais Jungtinių tautų kareiviais.
Vienas liūdniausių Sarajeve matomų praėjusio karo pėdsakų – bekojai vaikai, kurių traumos yra pasekmė silpno užtaiso minų, kadaise išdėliotų Bosnijos laukuose su tikslu ne užmušti, bet „tik” suluošinti, t.y. padaryti fiziškai nepavojingais bosnių karius.
Kita vertus, buvusį karą išnaudoja suvenyrų gamintojai. Pavyzdžiui, kaip „bosnišką” suvenyrą siūloma įsigyti iš šovinių tūtelių sukonstruotą rašiklį.
Sarajevas dar neįpratęs prie turistų. Sunkoka rasti miesto planų ar žemėlapių, o sutikti vietiniai vis klausinėjo, ką čia, Sarajeve, veikiame, ir negalėdavo patikėti, kad atvykome be jokios „misijos”, vien tik apžiūrėti jų miesto. „Nejaugi nėra geresnių vietų?”, – vėl paklausdavo jie.
Nuėjus į vieną iš Sarajevo bankų pasikeisti pinigų, jo darbuotoja ilgai tyrinėjo mano dokumentą, skelbiantį, kad esu iš Vilniaus, ir pagaliau valiutos keitimo čekio grafoje „Gyvenamoji šalis” įrašė žodį „Rusija”. Tačiau malonus siurprizas atsitiko jau už Sarajevo, kelyje į Juodkalniją: pamatę mūsų tautinę trispalvę, kuria apsisiautusi stabdžiau automobilius, grupė bosnių jaunuolių ėmė lietuviškai skanduoti žodį „Lietuva”.
Prieš įvažiuojant į jauniausiąją Balkanų valstybę Juodkalniją, atsirado proga pašnekėti ir su kroatų vairuotoju. Jis kaltino kaimynus slovėnus ir bosnius kėsinimusi į Kroatijos pajūrį (palyginimui: Bosnija turi 26 km pajūrio, Slovėnija – 46 km, Kroatija (su visomis salomis, uolomis ir rifais) – 5835 km). Vairuotojas atrodė patenkintas savo šalies ekonomine gerove ir galbūt artėjantį Kroatijos įstojimą į ES pakomentavo taip: „Europos Sąjungai Kroatijos reikia labiau nei Kroatijai ES”. Kroatas sakė nepasitikįs serbais, nes šie esą lyg „Balkanų rusai”, siekiantys valdyti aplinkines tautas. Įtariai vairuotojas vertino ir bosnių valstybę, nes šie, esą, nemoka deramai tvarkytis.
„Kodėl Juodkalnija negavo kėdės Jungtinių Tautų parlamente? Nes norėjo lovos!” – tai šviežiausias Balkanų anekdotas apie naująją, birželio pradžioje nuo Serbijos atsiskyrusią, Juodkalnijos valstybę.
Keliauti per Juodkalniją buvo įdomu. Sutikti Juodkalnijos serbai sutartinai tvirtino, kad visi Juodkalnijos gyventojai yra tikrų tikriausi serbai, tokie kaip ir Serbijoje. Tuo tarpu „tikrieji” juodkalniečiai mums aiškino, kad juodkalniečiai yra atskira tauta, o „serbais” juodkalniečius bando paversti tik Serbijos nacionalistai. Sutikti juodkalniečiai didžiuodamiesi aprodydavo kalnus ir savo šalies įžymybes, pasakodavo jų istoriją, o vienas dar ir padovanojo Juodkalnijos vėliavą bei piešinėlių, kuriuose pavaizduoti žmonės su tautiniais kostiumais – kad niekuomet nepamirštume, jog juodkalniečiai – atskira tauta.
Kad ir kokie kaimynų pašiepinėjami dėl „tinginystės” ar nepripažįstami kaip tauta juodkalniečiai bebūtų, savo šalyje jie jau įvykdė vieną labai europietišką sprendimą: oficiali ir vienintelė Juodkalnijos valiuta dabar yra euras.
Kita vertus, Juodkalnijos gyventojai iš tiesų tingi (arba nenori) apsikuopti. Piečiausiame Europos fjorde įsikūrusiame Kotor miestelyje matėme šiuklšlių pilname vandenyje žvejojančių ir besimaudančių juodkalniečių.