A.Skardžius: nežinoma egzotiško verslo pusė

Kodėl milijonai Vokietijos markių nesudomino STT agentų – „Ekstra“ keliauja vienos mįslingai nutrauktos bylos pėdsakais.

Verslo ir užimtumo komisijos narys, Seimo ir JAV lietuvių bendruomenės komisijos narys, Europos reikalų, Biudžeto ir finansų komitetų narys – tokios pareigos, kurias ėjo arba iki šiol eina Seimo Audito komiteto pirmininkas socialliberalas Artūras Skardžius. Vienas Naujosios sąjungos įkūrėjų, ilgą laiką buvęs jos pirmininko Artūro Paulausko dešinioji ranka, ankstesnėje kadencijoje užėmė ir aukštesnes pareigas – ketverius metus buvo Seimo pirmininko pavaduotojas.

Šiandien A.Skardžius garsiai trinktelėjo bendraminčių frakcijos durimis: girdi, nesutampanti jo ir Seimo opozicija tapusių partijos kolegų nuomonė. Tačiau ne vienas tokį A.Skardžiaus žingsnį linkęs vertinti kaip bandymą išsaugoti Audito komiteto vadovo kėdę. Audito komitetas – strategiškai svarbus Seimo padalinys, revizuojantis įvairius Vyriausybės sprendimus, persvarstantis savivaldybių projektus. Tiesa, visi garsiai pradėti A.Skardžiaus komiteto tyrimai (AB „Alytaus tekstilė“, AB „Lietuvos avialinijos“, Vilniaus vandens pramogų parkas, Klaipėdos universitetas) vėliau tyliai ir paslaptingai užgesdavo. Pavykdavo susitarti?

Tačiau šįkart – ne apie A.Skardžiaus vadovaujamą įtakingą komitetą, o apie tai, ką parlamentaras yra nutylėjęs dar pirmąkart patekęs į Seimą.

Gal tada – dar prieš V.Uspaskichą ir Darbo partiją – ir užsimezgė tradicija eiti į politiką, Seimą, kur sutvarkomi seni verslo reikalai arba paprasčiausiai pasislepiama nuo teisėsaugos ir atsakomybės?

A.Skardžius ne išimtis iš tų politikų, kurie visuomenei nelinkę iki galo atskleisti savo darbo veiklos. Seimo interneto puslapyje skelbiamoje parlamentaro biografijoje teigiama, jog sovietiniais metais jis dirbo Vilniaus miesto gamybinėje butų ūkio valdyboje, vėliau dėstytojavo profesinėje technikos mokykloje.

1994 metais A.Skardžius įsidarbina vaisiais prekiaujančioje bendrojoje Lietuvos, Vokietijos ir Turkijos įmonėje „Nefra“ komercijos direktoriumi ir čia dirba ketverius metus. Jei tikėtume tuo, kas parašyta juodu ant balta, 1998-aisiais, palikęs „Nefrą“, bananus importuojančios bendrovės komercijos direktorius išrenkamas Lietuvos vaisių ir daržovių prekybos įmonių asociacijos „Vaisiai ir daržovės“ prezidentu, tampa UAB „Rastma“ direktoriumi. O nuo šio tramplino – šuolis su Naująja sąjunga į Seimą, Seimo pirmininko pavaduotojo kėdę. Svaigus skrydis iš vaisių ir daržovių prekybos į politiką.

Tačiau tarp čia išvardytų darbų ir pareigų A.Skardžius nutylėjo kelis dalykus. Po prekybos bananais „Nefroje“ būsimasis politikas varstė UAB „Nefra vaisiai“ kontoros duris, buvo vienas iš trijų jos akcininkų. Netrukus metęs senų bičiulių kompaniją, A.Skardžius susiranda verslo partnerių pamaryje ir, įkūrus irgi vaisiais prekiaujančią UAB „Rastma“, tampa jos direktoriumi. Būtent su „Nefros“ vardu ir siejamas A.Skardžiaus darbo veiklos laikotarpis, kuriam teisėsaugos institucijos buvo pritaikiusios tuomečio Baudžiamojo kodekso rėmus: oficialių dokumentų klastojimas ir piktnaudžiavimas pasitikėjimu komercinėje, ūkinėje veikloje. Šią teisinę frazę žmonės nusako paprasčiau – pinigų plovimas.

Buvęs komercijos direktorius, jau Seimo narys iš pradžių Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo apklaustas kaip liudytojas. Po pusantrų metų, paaiškėjus, jog į UAB „Nefra“ grynaisiais plaukė milijonai Vokietijos markių, kurios nebuvo įmokamos į banko sąskaitą arba bendrovės kasą, tyrimas buvo nutrauktas.

Seimūnas įžvelgia užsakymą

„Dabar klausimas jums: kas šią bjaurastį kelia, kam aš turiu būti dėkingas? Nuo visuomenės paslapčių neturiu. Jei kas, gali teisėsauga domėtis“, – susijaudinęs ir, galima buvo spręsti, įniršęs vieną pirmųjų pokalbių telefonu apie darbą „Nefroje“ baigė tuomet Tailande poilsiavęs A.Skardžius. Vėliau seimūnas dar papriekaištavo, kad „Ekstra“ elgiasi nekorektiškai klausinėdama apie jo darbo bei finansinę veiklą – kad to nevalia teirautis net viešųjų asmenų, politikų, jis, girdi, teiravęsis kolegos seimūno žurnalisto ir gavęs teigiamą atsakymą. Spauda, girdi, prasilenkia su etika, o visi jo turtai – žemės sklypai ir statiniai – įgyti teisėtai, pardavus bendrovės turtą.

Galima tikėti nuoširdžiais A.Skardžiaus tikinimais, tačiau yra pagrindo manyti, jog ne visi jo teiginiai yra iki galo teisingi, nes kiti asmenys juos paneigia. Kita vertus, A.Skardžius atviras ir nuoširdus tampa tik priremtas faktų. Per pirmąjį pokalbį, paklaustas, ar kartais „Nefros vaisiai“ nebuvo antrinė „Nefros“ įmonė, A.Skardžius tai kategoriškai paneigė. Girdi, pavadinimai panašūs todėl, kad vienas „Nefros vaisių“ savininkų buvo „Nefros“ direktorius ir bendrasavininkis Nerijus Žukas. Jau kito pokalbio metu paklausus, kiek procentų akcijų „Nefros vaisiuose“ priklausė pačiam A.Skardžiui, trumpai mesteli – trečdalis.

„Nefroje“ – karatistai

O kaip buvęs vidurinės profesinės technikos mokyklos dėstytojas A.Skardžius pateko į Lietuvos, Vokietijos ir Turkijos įmonę „Nefra“ ir buvo paskirtas komercijos direktoriumi? Kokie keliai jį 1994-aisiais suvedė su šios bendrovės oficialiu bendrasavininkiu, dabartiniu technikos mokslų daktaru ir verslininku, Venesuelai priklausančioje Margaritos saloje užsiimančiu nekilnojamojo turto prekyba Nerijumi Žuku?

„Ką reiškia suvedė? Maža ką žmonės pažįsta. Man pasiūlė darbą, įmonė buvo ką tik įsteigta. Buvo mados šauksmas bendra įmonė su užsienio partneriais“, – taip savo atėjimą į atogrąžų vaisius importuojančią bendrovę aiškina A.Skardžius.

„Mes seniai, gal kokius penkiolika metų, pažįstami, – neslėpė šiuo metu Lietuvoje esantis N.Žukas. Jo teigimu, abu jie su Seimo nariu – karatistai. – Praėjusiais metais Karatė do klubo jubiliejų šventėme, ten ir su Artūru Skardžiumi matėmės“.

Verslininko teigimu, šiandien A.Skardžius nėra tas žmogus, su kuriuo jis nuolat bendrauja ar palaiko glaudžius ryšius: „Pagal metus renkiesi ir draugus, jų ratas jau kitoks“. Kaip ir A.Skardžiui, „Ekstros“ atgaivinta sena „Nefros“ istorija N.Žukui neduoda ramybės. Tačiau verslininkas, skirtingai negu seimūnas, klausimą kelia kitaip. Kaip atsitiko, kad tik 2000-aisiais teisėsauga, ir dar STT, susidomėjo kelerių metų senumo finansinėmis bendrovės operacijomis? Gal, svarsto N.Žukas, taip norėta susidoroti su juo, tuo metu dirbusiu patarėju ekonomikai Lietuvos ambasadoje Vokietijoje?

„Aš turėjau perspektyvų kilti karjeros laiptais. Ministerijoje man tada sakė: arba byla, arba atsistatydini“, – N.Žukas prisimena jam nemalonų gyvenimo epizodą.

„Nefros“ istorijoje būta ir karatė trenerio Kazimiero Šipelio Valio. Būtent jis, N.Žukas bei A.Skardžius 1996 metais ir įsteigė vaisiais prekiaujančią UAB „Nefra vaisiai“. „Nerijus Žukas yra mano draugas. Artūrą Skardžių pažįstu maždaug 18-20 metų“, – 2000-aisiais per apklausą liudijo K.Šipelis Valys.

Kas sudomino STT

„Nefra“ STT susidomėjo gavus informaciją, jog bendrovė su kita Maskvoje veikiančia bendrove – „Jakor 95“ buvo sudariusi sutartį, kurioje buvo numatyta 1996 m. gruodžio-1997 m. sausio mėnesiais į Maskvą patiekti įvairių vaisių už 2,8 milijono litų. Šioje sutartyje buvo įrašytas ir keistas punktas. Jei pardavėjas, t.y. „Nefra“, Maskvoje veikiančiai bendrovei nepatieks prekių arba jos bus prastos kokybės, bus mokama bauda: už kiekvieną dieną nuo nepatiektų prekių vertės, bet ne daugiau kaip 100 tūkst. JAV dolerių (400 tūkst. Lt).

Vėliau viskas vyko taip, kaip ir buvo numatyta sutartyje: „Nefra“ prekių nepatiekė, o „Jakor 95“ kelis kartus atsiuntė reikalavimus mokėti baudą. Anglų kalba surašytuose raštuose buvo reikalaujama visą sumą, padalijus į penkias dalis, pervesti į sąskaitas užsienio bankuose. Keturios sąskaitos priklausė įvairioms, taip pat ir nemokestinėse zonose registruotoms, bendrovėms, viena – Vokietijoje, Lietuvos piliečio Stanislovo Steckio.

Tarp ūkinių subjektų kilusius ginčus paprastai stengiamasi spręsti teisme. Tuo tarpu N.Žukas partnerių reikalavimus iškart persiuntė į buhalteriją vykdyti. Tačiau teisėsaugos pareigūnams, matyt, ne šis veiksmas užkliuvo. Ėmus aiškintis, kas ta paslaptingoji Maskvoje registruota bendrovė „Jakor 95“, paaiškėjo, jog ji registruota 1918 metais gimusios Anos Judinos vardu.

Paklausus ją paaiškėjo, jog senutė pirmą kartą girdi esanti kokios nors bendrovės savininkė ir prekiaujanti egzotiškais užjūrio vaisiais. Maskvos teisėsaugos pareigūnai „Jakor 95“ įvardijo kaip fiktyvią, mokesčių inspekcijai jokios ataskaitos apie savo veiklą neteikiančią bendrovę – nešvarių pinigų skalbyklą.

Taigi „Nefra“ puikiai tilpo į tą skalę bendrovių, kurios, panaudojant realiai neveikiančią įmonę, buvo potencialus pinigų plovimo mechanizmas. STT pareigūnams teliko išsiaiškinti, į kieno kišenes sugulė iš „Nefros“ į sąskaitas užsienio bankuose išskalbtų 100 tūkstančių JAV dolerių.

Aiškumo dėlei verta paminėti: oficialiai „Nefra“ turėjo tris savininkus. Po 45 procentus bendrovės akcijų priklausė Vokietijos piliečiams Hansui J?rgenui Ludolphui ir Suleymanui Kiymali, 10 procentų – N.Žukui. Vėliau teisėsaugos pareigūnų apklausti vokiečiai prisipažino esą butaforiniai akcininkai.

„Liudytojas S.Kiymali parodė, kad su N.Žuku jis susipažino 1992 metais, kai lankėsi Lietuvoje verslo reikalais. Jis nusprendė bendradarbiauti su N.Žuku prekiaujant juodaisiais metalais. N.Žukas tiekė jam metalo laužą į Vokietiją. Apie UAB „Nefra“ jis gali parodyti, kad ši įmonė buvo įkurta tik N.Žuko iniciatyva ir visiškai priklausė N.Žukui. Nors formaliais įmonės akcininkais, be N.Žuko, buvo jis bei H.J.Ludolphas, tačiau šių pavardžių N.Žukui reikėjo tik tam, kad įmonė atrodytų solidžiau bendraujant su užsienio partneriais“, – taip teisėsaugos pareigūnams teigė S.Kiymali. Panašius parodymus kaip liudytojas davė ir H.J.Ludolphas.

Tikrieji savininkai?

Nors vėliau šie užsieniečių parodymai bus vieni svarbesnių svertų motyvuojant, kodėl nutraukiama baudžiamoji byla, sprendžiant iš byloje surinktų parodymų bei liudytojų apklausų, galima daryti išvadą, jog pareigūnams rūpėjo nustatyti tikruosius UAB „Nefra“ savininkus. Šešėlis krito ant K.Šipelio Valio, o dvigubas – ant A.Skardžiaus.

1997 metų liepą A.Skardžius buvo išvykęs į komandiruotę Maskvoje. Po kelių mėnesių neva iš Maskvos „Nefrą“ pasiekė reikalavimas dėl 100 tūkstančių JAV dolerių.

„Du kartus per metus Maskvoje vykdavo parodos, beveik visose dalyvaudavau, kol jos neišblėso. (…) Aš dirbau sandėliuose, o kas darėsi biure, nežinojau. Apie jokią sutartį, kurioje būtų minimas vaisių ir daržovių pardavimas už 2,8 milijono litų, tikrai nesu girdėjęs. Esu girdėjęs tokių kalbų, kad mes turėjome kažkokių įsipareigojimų rusams ir gali atvažiuoti „berniukai“ ir ką nors padaryti. Bet ši informacija yra tik gandų lygio ir jokių smulkmenų nežinau. Gali būti, kad komandiruotėje buvau 1997 metų liepą, kokiu tikslu važiavau į Rusiją, neprisimenu. Komandiruotės ataskaitoje galėjo būti parašyta tai, kas labiau tiktų buhalterijai. Apie Rusijos įmonę „Jakor“ tikrai nesu girdėjęs, ir nė vienos mano kelionės į Maskvą metu nebuvau nei šios įmonės biure, nei susitikęs su šios įmonės atstovu. Manau, kad sutartį už 2,8 milijono litų „Nefra“ buvo pajėgi įvykdyti. Bet tai priklauso nuo to, ar gali suformuoti efektyvią pasiūlą. Turint omenyje, kad „Nefros“ apyvarta yra palyginti maža, šiai sutarčiai būtų reikėję apyvartinių lėšų. Jas būtų buvę galima gauti, pavyzdžiui, iš „Nefros“ partnerių Vokietijoje arba iš tiekėjų prekinio kredito pavidalu“, – kaip liudytojas apklausiamas A.Skardžius teigė nebepamenąs savo ankstesnės komercinės veiklos, tačiau puikiai atsiminė, jog „Nefra“ nebuvo milijoninės apyvartos bendrovė ir ne kiekvienai sutarčiai ji buvo finansiškai pajėgi.

Tuo tarpu ataskaitoje apie minėtą komandiruotę A.Skardžius rašė, jog į Maskvą vyko „išnagrinėti firmos veiklos ir plėtros Rusijoje, filialo steigimo Maskvoje galimybių, užmegzti santykių su potencialiais pirkėjais“.

Kad A.Skardžius „Nefroje“ nebuvo eilinis sraigtelis, galima spręsti ir iš vieno direktoriaus N.Žuko įsakymų. Didindamas darbuotojams atlyginimus, didžiausią, net didesnį negu sau, įmonės vadovas skyrė A.Skardžiui.

„Jei ateidavo raštai užsienio kalba, aš jų neversdavau, paduodavau arba generaliniam direktoriui N.Žukui, kuris gerai kalbėjo vokiškai ir pakankamai gerai angliškai, arba biuro direktorei Ramutei Rastenienei, kuri taip pat gerai kalbėjo vokiškai. O jei raštai būdavo dėl vaisių, juos perduodavau komercijos direktoriui Artūrui Skardžiui, kuris buvo atsakingas už vaisius“, – buvusios „Nefros“ vertėjos Rasos Bertašienės liudijimuose taip pat galima įžvelgti, jog Seimo nariu tuometis bendrovės direktorius pasitikėjo kaip savu.

Įspūdį dėl galimų „Nefros“ akcininkų sustiprina, o ir savotiškai papildo, informacija apie bendrą R.Bertašienės, A.Skardžiaus ir K.Šipelio Valio kelionę į Olandiją. Moters teigimu, K.Šipelis Valys būdavo pristatomas kaip verslo partneris, domėjosi vaisių sandėliavimu ir pirkimu bei pardavimu. Jai susidarė įspūdis, jog „Nefros“ veikloje jis taip pat nėra pašalinis.

Tardytojo apklausiamas karatė treneris K.Šipelis Valys teigė į Olandiją vykęs kaip turistas, o A.Skardžius tvirtino, jog šis vyras – geras N.Žuko draugas ir kartu su jais į kelionę traukė iš turistinio smalsumo.

Šie trys vyrai 1996 m., kai dar veikė „Nefra“, ir įkūrė UAB „Nefra vaisiai“, į kurią urmu perėjo veik visi „Nefros“ darbuotojai.

„UAB „Nefra vaisiai“ įkūrimą lėmė tai, kad N.Žukas ėmė nesutarti su partneriu turku, visi darbuotojai buvo pakviesti dirbti į UAB „Nefra vaisiai“. Tik manęs nekvietė, kadangi turėjau asmeninių nesutarimų su Skardžiumi (Po kelionės į Olandiją? – aut.). Galima sakyti, nesutapo mūsų charakteriai. Manęs neišmetė iš „Nefros“, bet nepakvietė dirbti į „Nefra vaisius“. Po to, kai iš „Nefra vaisių“ išėjo A.Skardžius, aš pradėjau dirbti UAB „Nefra vaisiai“, – tokius ganėtinai mįslingus parodymus tardytojui yra davusi R.Bertašienė.

Šie buvusios vertėjos parodymai verti pastabos: jeigu „Nefroje“ sklandė kalbos apie N.Žuko nesutarimus su verslo partneriais, prieš sustabdant „Nefros“ veiklą įkuriama panašaus pavadinimo bendrovė, ar kartais visa tai nebuvo daroma mėginant užmaskuoti tikrąsias 100 tūkstančių JAV dolerių dingimo paslaptis ir apskritai užtušuoti verslo ypatumų?

Išgaravo atmintis

Į apklausą su advokatu Juozu Gaudučiu, pirmuoju STT vadovu, atėjęs technikos mokslų daktaras N.Žukas STT tardytojui sakė nepamenąs sutarties su „Jakor 95“ pasirašymo aplinkybių. Jo teigimu, partnerius jam pasiūlęs senas pažįstamas, dabar jau miręs kaunietis V.M. Neva sutartį su bendrovės spaudu ir N.Žuko parašu kaunietis perdavė maskviečiams, o kaip ji grįžo – paštu ar buvo perduota to paties V.M., technikos mokslų daktaras sakė nepamenąs. Neatsiminė jis aplinkybių, kaip į biurą pateko angliškai rašytos UAB „Jakor 95“ pretenzijos – ar jas kas nors atnešė, ar buvo atsiųstos paštu.

N.Žukas tvirtino iš pradžių į pretenzijas dėl 100 tūkst. JAV dolerių nekreipęs dėmesio, tačiau vienu metu sulaukęs telefono skambučio. Iš jo nepažįstamas balsas rusiškai pareikalavo pinigus nedelsiant pervesti į nurodytas sąskaitas. „Supratau, kad tai „berniukų“ grasinimai“, – sakė N.Žukas, tačiau teigė dėl to nesikreipęs į policiją, tik apie grasinimus pranešęs bendradarbiams.

Vienas siūlo galas – pas banditus Tiriant baudžiamąją bylą buvo išsiųsti teisinės pagalbos prašymai Lenkijos Respublikos, Rusijos Federacijos, Vokietijos Federacinės Respublikos, Belgijos Karalystės ir JAV teisėsaugos institucijoms. Juose buvo prašoma nustatyti, kokie asmenys paėmė iš užsienio šalių bankų sąskaitų UAB „Nefra“ pervestas lėšas, ar jie susiję su UAB „Nefra“ ir N.Žuku. Iš atsakymų matyti, kad visos užsienio įmonės nebuvo susijusios su vilniške bendrove, apklausti įmonių savininkai teigė N.Žuko nepažįstantys, reikalų su juo neturėję.

Vienintelis apčiuopiamas siūlo galas buvo atsakymas iš Vokietijos: iš klaipėdiečio S.Steckio sąskaitos, kai į ją iš „Nefros“ buvo pervesta apie 66 tūkst. Vokietijos markių, pinigus pasiėmė Vokietijos pilietis Viktoras Haufas. Pasinaudodamas Vokietijos baudžiamojo proceso suteikta teise, parodymus buvęs Kazachstano vokietis duoti atsisakė.

Tačiau pareigūnai apklausė tuometį UAB „Vorto renovacija“ direktorių S.Steckį, kurio vardu Vokietijoje ir buvo atidaryta sąskaita.

„Anksčiau dirbau bendrovėje „Razanta“. Ši bendrovė užsiėmė patalpų nuoma, verslas nepavyko. Bendrovę įkūrėme trys: aš, Laimis Razanta ir vokietis Viktoras Haufas. Su šiuo Vokietijos piliečiu susipažinome apie 1990 metus, jis buvo suvirintojas, Kazachstano vokietis. Jis veždavo nupigintus rūbus, mes nupirkdavome. V.Haufas pradėjo bendrauti su vilniečiu Roku, kuris gyrėsi, kad dirba Vadovybės apsaugos departamente ir atvirai demonstravo ginklą, kauniečiu Gintaru. (…) Pažinojo ir S.Gaidjurgį (Sigitas Gaidjurgis – Klaipėdos nusikalstamo pasaulio vadeiva, šiuo metu teisiamas apkaltinus kelių dešimčių žmogžudysčių organizavimu bei vykdymu, – aut.). Apie 1998 metus jis (V.Haufas, – aut.) kartu su Alfredu Lenskiu (S.Gaidjurgio nusikalstamos grupuotės narys ir artimas vadeivos bendražygis, – aut.) pirko degtinės fabrikėlį. Jis (V.Haufas, – aut.) tik atvykdavo ir paprašydavo nuvežti į Vilnių ar Kauną. (…) V.Haufas pasiūlė atidaryti sąskaitą Vokietijos banke. Atsidariau ten, kur gyveno V.Haufas, įmokėjau 300 Vokietijos markių. Parašiau V.Haufui įgaliojimą. Šiame miestelyje sąskaitą atsidarė ir vilnietis Alfredas Griškonis. Kartą vežiau V.Haufą į Vilnių ir ties Kaunu aš jo pasiteiravau, kaip laikosi A.Griškonis. V.Haufas šypsodamasis atsakė, kad jei Alfredas žinotų, koks jis dabar yra milijonierius. Konkrečios sumos jis neminėjo. Po tokio jo pasakymo aš pagalvojau, kad ir per mano sąskaitą galėjo pereiti nemažos pinigų sumos. Tarp savęs mes juokavome, kad Alfredas Griškonis buvo lyg V.Haufo buhalteris.

Kiek man žinoma, dabar areštuotos sąskaitos, kurias tvarkė V.Haufas. Aš girdėjau, jog V.Haufas yra prisidirbęs už kelis milijonus Vokietijos markių, jo turtas areštuotas, jo ieškoma. Teko girdėti, jog jį gina aštuoni advokatai. Kad V.Haufo ieškoma, rašė ir Lietuvos spauda“, – lyg per išpažintį S.Steckis tardytojams papasakojo, kas sieja jį su paslaptinga sąskaita Vokietijos banke ir kokie nusikalstamo bei verslo pasaulio asmenys diriguoja milijoninėms aferomis.

Tiesa, toks intriguojantis S.Steckio pasakojimas STT agentų nesudomino ir jie pasitenkino apklausę visus Lietuvos bankus. Kadangi nė viename nerasta „Nefros“ direktoriaus asmeninių sąskaitų, nutarta baudžiamąją bylą nutraukti. Tam įtakos turėjo ir dviejų formalių „Nefros“ akcininkų pareiškimai atsisakant bet kokių pretenzijų bendrovei. Pasak tardytojų, N.Žukas „buvo šios įmonės įkūrėjas ir savininkas, galėjo visiškai disponuoti įmonės lėšomis“. STT agentams nerūpėjo, ar kartais pinigai per kelis tarpininkus negrįžo į N.Žukui artimų asmenų – giminių, A.Skardžiaus, K.Šipelio Valio asmenines sąskaitas. Kitaip tariant, STT tardytojai tuo metu pasinaudojo tik siauru įrodymų paieškos lanku.

Nesudomino net milijonai

Logiškai mąstant, STT turėjo sudominti ir A.Skardžiaus, N.Žuko ir K.Šipelio Valio įkurtos UAB „Nefra vaisiai“ veikla, nes, remiantis liudytojų parodymais, ji įkurta anksčiau, nei veiklą baigė UAB „Nefra“, ir faktiškai buvo ne tik jos verslo tęsėja, bet ir perėmėja. Tačiau pasitenkinta vien „Nefros“ finansine revizija – būtina priemone tiriant galimus finansinius nusikaltimus, kuri, sprendžiant iš tolesnių tardytojo veiksmų, įvertinta kaip formalus veiksmas. Mat mokesčių inspekcija aptiko, kad nesumokėta keliolika tūkstančių litų fizinių bei juridinių asmenų mokesčių.

Vis dėlto mokesčių inspekcija STT agentams į rankas tiesė kur kas storesnį paieškos siūlą negu klaipėdietis S.Steckis.

Baudžiamojoje byloje yra STT tardytojo Irmanto Sakalausko tarnybinis raštas STT Operatyvinės valdybos viršininkui Olegui Mažuikai, kuriame išdėstyti faktai, „Ekstros“ nuomone, turėjo priversti šios tarnybos pareigūnus labiau įsigilinti į tyrimą. „Baudžiamojoje byloje gautas Valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto UAB „Nefra“ patikrinimo aktas su priedais. Iš patikrinimo medžiagos matyti, kad 1994-1996 metais piliečiai Robertas Matulionis, Kazimieras Šipelis Valys ir UAB „Nefra“ vadybininkė vertėja Rasa Bertašienė iš Vokietijos firmos gavo 13 milijonų 587 tūkstančius Vokietijos markių ir 30 tūkstančių JAV dolerių. (…) Pagal nurodytus dokumentus gauti pinigai UAB „Nefra“ nebuvo užpajamuoti, taip pat nebuvo įnešti į bendrovės atsiskaitomąsias sąskaitas litais ir užsienio valiuta. Apklaustas kaip liudytojas K.Šipelis Valys nurodė, kad pinigus jis paimdavo iš UAB „Nefra“ akcininkų Vokietijoje. Šie pinigai būdavo sudėti į vokus, kokios sumos buvo vokuose, jis nežino. Šiuos pinigus K.Šipelis Valys atiduodavo nepažįstamiems asmenims, kurių pavardžių neprisimena“.

Faktas, kurį baudžiamojoje byloje bandyta apeiti lyg ir lanku, jokio atgarsio nesulaukė – STT agentų milijonai nesudomino. Viena galimų priežasčių – tuomet A.Skardžiaus užimtas aukštas Seimo pirmininko pavaduotojo postas. Tuometis STT vadovas V.Junokas neatlaikė politikų spaudimo? Šiaip ar taip, baudžiamoji byla po pusantrų metų buvo nutraukta kaip kompromisas N.Žukui atsisakius diplomatinės karjeros (tuo metu jis dirbo Lietuvos ambasados Vokietijoje Bonos konsulato vadovu). Tačiau N.Žukas, priešingai nei jo partneris A.Skardžius, ryšių su egzotiškais kraštais ir jų vaisiais nenutraukė – įsikūrė Margaritos saloje, į kurią dabar masiškai plūsta lietuviai, patikėję žiniasklaidos reportažais apie namus, kuriuose „Inga ir Arūnas Valinskai norėtų pasenti“. Jokio kriminalo – vien egzotika ir grožis.

Tačiau kai kurios senos, paslaptingai numarintos baudžiamosios bylos finalo aplinkybės intriguoja. O.Mažuika, neginčijamai ir teisėtai vadinamas vienu autoritetingiausių ir sumaniausių šalies kriminalistų, netrukus paliko pagrindinį STT padalinį ir vėliau įsidarbino Policijos departamente patarėju. Panašiais atvejais juokaujama: nereikalingi jūreiviai palieka laivą…

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.