Jūrinės valstybės nepamiršta skenduolių

Lietuvoje nuskendę laivai aptinkami tik laiko ir pastangų negailinčių entuziastų dėka.

Povandeninė archeologija pas mus kol kas yra podukros vietoje, o jai finansuoti skiriami juokingai maži pinigai.

Kitose jūrinėse valstybėse nuskendę laivai ne tik aptinkami, bet ir iškeliami, konservuojami, eksponuojami.

Iškelti iš jūros dugno laivai ne tik pritraukia minias turistų, bet ir įrodo, kad valstybė – išties jūrinė.

Milžiną nupūtė vėjas

Vienas įspūdingiausių nuskendusių, o vėliau iškeltų laivų yra Švedijoje, Stokholme. Tai – beveik prieš keturis šimtmečius nuskendęs tristiebis karališkasis Vazos laivas.

Stebėtinai gerai išsilaikęs laivas buvo pastatytas 1628 metais, pačiame švedų kovų su Lietuvos-Lenkijos valstybe įkarštyje. Tai buvo didžiulis, 1200 tonų sveriantis ir be galo puošnus laivas. Jį pastatyti įsakė tuometinis Švedijos karalius Gustavas Adolfas II.

Deja, laivas taip ir nepasiekė priešų žemių. Vos pastatytas jis per savo pirmąją kelionę nuskendo prie pat Švedijos krantų. Laivas, pūstelėjus stipriam vėjui, nuvirto ant šono, kaip vėliau paaiškėjo, todėl, kad į jį buvo pakrauta per mažai balasto.

Aptiko entuziastas

Praėjus keletui amžių vienas entuziastas Andersas Franzenas aptiko Vazos laivo kapavietę. Paaiškėjo, kad nespėjęs paplaukioti laivas, nors ilgą laiką pragulėjo jūros dugne, 300 metrų gylyje, yra labai neblogai išsilaikęs. Išliko net šešios jo burės, kurios taip ir nebuvo iškeltos. Dabar jos – seniausios pasaulyje išlikusios burės. Todėl nuspręsta laivą iškelti.

Valstybei bei privatiems rėmėjams skyrus nemažai pinigų, 1961 m. laivas buvo iškeltas, restauruotas ir užkonservuotas.

Dabar Vazos laivas eksponuojamas specialiai jam pastatytame didžiuliame septynių aukštų muziejuje. 95 procentai šiame muziejuje eksponuojamo laivo detalių – originalios.

Muziejaus lankytojai gali ne tik gėrėtis nepaprasto grožio laivu. Čia yra net kelios kino salės, kuriose rodomi filmai apie laivo iškėlimo istoriją, įgarsinti įvairiomis kalbomis, taip pat ir rusų.

Vazos muziejuje yra nemažai maketų, vaizduojančių, kaip buvo statomas ir kaip nuskendo laivas. Muziejuje saugomi ir narų, tyrinėjusių jūros dugne gulėjusį laivą, kostiumai.

Eksponuoja skeletus

Tarp eksponatų yra ant laivo denio rastų jūrininkų, tarp jų – ir dviejų moterų, skeletai. Greta skeletų – išsamiai aprašyta, kokiomis ligomis jūrininkai sirgo, koks buvo jų racionas, veikla ir kokią visuomeninį padėtį jie galėjo užimti.

Vieno jūrininko burnoje dantys suaugę dviejomis eilėmis, mat, nespėjus iškristi pieniniams, išdygo nauji. Todėl, spėjama, kad dėl to jūrininko veidas buvo neįprastos formos.

Kito jūrininko skelete matyti deformuoti stuburo slanksteliai, liudijantys apie tai, kad veikiausiai būdamas gyvas žmogus tampė sunkius krovinius.

Muziejuje rodomi ir filmai, vaizduojantys, kaip pagal kaukolių struktūrą mokslininkai atkūrė Vazos laivo denyje aptiktų nuskendusių žmonių veidus.

Reikia milijonų

Klaipėdos universiteto rektorius Vladas Žulkus sakė, kad ne viena valstybė yra iškėlusi ir eksponuoja savo nuskendusius laivus. Tokių laivų atradimas ir pasirūpinimas jais – garbės reikalas. Jei valstybė sugeba apsaugoti savo povandeninį paveldą, tai rodo, jog ji – išties jūrinė.

Deja, lietuviai tik deklaruoja esantys jūrinės valstybės piliečiai. Anot V.Žulkaus, mūsų valstybės jūrine istorija domimasi nepakankamai.

„Lietuva pasirašė, o Seimas ratifikavo UNESCO povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvenciją. Tačiau neteko girdėti, kad povandeninio paveldo apsaugai būtų skirti pinigai. Mūsų dugne gulinčiais laivais niekas nesirūpina, todėl jie niokojami mėgėjų nardytojų ir plėšikautojų”, – pasakojo istorikas V.Žulkus.

Povandeninei archeologijai skiriami itin maži pinigai. Kultūros vertybių apsaugos departamentas kasmet skiria vos po 7 – 8 tūkstančius litų. Tokios sumos užtenka tik vienam narui aprengti.

Pasak profesoriaus, vien nuskendusių laivų tyrinėjimui, kasmet reikia po keliasdešimt tūkstančių litų. Taip pat būtina įsigyti ekspedicinį laivą. Dar kelių šimtų tūkstančių litų reikėtų tam, kad būtų sukurta tyrimų bazė. Taigi, povandeninio paveldo tyrimams ir apsaugai reikalingi keli milijonai litų.

Turime senesnių laivų

Kol kas Lietuvoje povandeninės archeologijos tyrimai atliekami tik keleto entuziastų, tarp jų – ir V.Žulkaus, dėka.

Nepaisant lėšų ir valstybės dėmesio stygiaus, mūsų mokslininkams Lietuvos teritoriniuose vandenyse pavyksta atrasti išties įspūdingų radinių. Per pastaruosius penkerius metus Klaipėdos mokslininkai aptiko tris nuskendusius senovinius laivus. Jie – ne tokie dideli ir gražūs, kaip Vazos laivas, bet senesni už švedų pasididžiavimą.

Du laivai, kurie Lietuvos vandenis skrodė, spėjama, XVI ir XVII amžiuje, guli ne itin giliai. Trečiojo tikslesnį amžių nustatyti sunku, nes jis guli dugne, užneštas smėliu.

Minčių iškelti ir eksponuoti muziejuje mūsų nuskendusius laivus, panašiai, kaip tai padarė švedai, buvo, tačiau idėjos atsisakyta dėl lėšų stygiaus.

Tik vieno nuskendusio laivo ištyrimas ir iškėlimas kainuotų apie 150 tūkstančių litų. Dar daugiau kainuotų laivo konservavimas. Taip pat reikėtų rasti, kur skenduolį eksponuoti.

„Viską suskaičiavus, kalba eitų apie milijonus litų. Tokiai sumai surinkti reikia ne tik valstybės, bet ir verslininkų paramos. Juk ir Vazos laivas buvo iškeltas ne be verslininkų pagalbos”, – pastebėjo V.Žulkus.