Yra kai kas, dėl ko ir garsiausi pasaulio futbolininkai savo noru rizikuoja būti nušvilpti, apšaukti idiotais, kliūti už savo kojų. Tai ne įvartis, tai… 11 metrų baudinys.
Kodėl ne įvartis? Todėl, kad įvartį pelnyti labai sunku, tam reikia daug pastangų. Kartais tenka suklaidinti varžovą, kartais – stipriai ir taikliai spirti kamuolį iš toli. Kitąsyk prireikia ir sėkmės. „Uždirbti” baudinį lengviau. Užtenka persiversti per varžovo atkištą koją arba nerti per gulintį priešininką. Tam ypatingų gebėjimų nereikia.
Sukčiavimu piktinasi visi: treneriai, funkcionieriai, aistruoliai, patys žaidėjai. Tačiau šiuo atveju galioja išskirtinė filosofija. Jei baudinys paskiriamas į mūsų mėgstamos komandos vartus, vadinasi, teisėjas suklydo, varžovas suvaidino, o jei į priešininkų vartus – viskas teisinga, tik pražanga buvo sunkiai pastebima.
Per pasaulio čempionatą mėginimais suvaidinti varžovų pražangas ypač pasižymėjo portugalai ir jų jaunoji žvaigždė Cristiano Ronaldo. Jo triukai per mačą su prancūzais gali būti demonstruojami kaip mokomoji priemonė teisėjams ir pavyzdys, kuriuo negalima sekti, vaikams. Po portugalų pralaimėjimo pusfinalyje prancūzams dienraštis „O Jogo” pirmame puslapyje išspausdino verkiančio C.Ronaldo nuotrauką. Virš jos buvo parašyta: „Apvogė berniuką”. Pats Portugalijos rinktinės vyriausiasis treneris Luizas Felipe Scolari po rungtynių ironizavo, kad komanda tikai būtų gavusi teisę mušti 11 metrų baudinį, jei jos autoritetas pasaulyje būtų buvęs didesnis.
Futbolo niekinimas
Ne tokių dalykų tikėjosi baudinio išradėjas – Airijos verslininkas ir futbolininkas Williamas McCrumas. XIX amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigoje šis Milfordo „Everton” vartininkas atkreipė dėmesį, kad per futbolo rungtynes sparčiai daugėja pražangų, ir nusprendė sugalvoti nuobaudą, dėl kurios kentėtų ne tik prasižengęs žaidėjas, bet ir visa komanda. Savo siūlymą jis pateikė Airijos futbolo federacijai, o ši persiuntė Tarptautinei valdybai, kuri rūpinosi futbolo taisyklėmis.
Tada prasidėjo tikra audra. Anglijos spauda su pasigardžiavimu ėmė narstyti „airių iniciatyvą”. Idėją skirti baudinį daugelis vadino futbolo niekinimu, žaidimo bjaurojimu, žaidėjų laisvės suvaržymu, atstumiančiu pasiūlymu. Mat tais laikais buvo neįsivaizduojama, kad anglas – futbolą žaidžiantis džentelmenas – sąmoningai galėtų spirti varžovui ar kaip kitaip tyčia prasižengti. Baudinys net vadintas mirties bausme. Legendinis „Corinthians” (džentelmenų futbolo mėgėjų komanda, įveikdavusi profesionalus) kapitonas CB Fry tvirtino, kad „futbolininkui yra įžeidimas rungtyniauti pagal taisykles, kuriose numatyta, jog žaidėjas gali sąmoningai stumti, griauti varžovą ir elgtis lyg paskutinis plevėsa”. 11 metrų baudinys buvo kritikuojamas maždaug taip pat, kaip dabar sutinkamas siūlymas didinti vartus, kad būtų pelnoma daugiau įvarčių.
Mušti baudinį – negarbinga
Vis dėlto greitai paaiškėjo, jog futbolą žaidžia vis mažiau džentelmenų. Tiesiogine 11 metrų baudinio įteisinimo priežastimi tapo 1891-ųjų įvykiai. Anglijos taurės turnyro ketvirtfinalyje „Stoke City” buvo atsilikusi nuo „Notts County” 0:1, o likus minutei iki mačo pabaigos pirmaujančios ekipos žaidėjas ranka atmušė į vartų tinklą skriejusį kamuolį. Teisėjas skyrė baudos smūgį per keletą centimetrų nuo vartų. „Notts County” vartininkas atsistojo taip, kad pelnyti įvartį iš tos padėties tapo neįmanoma, ir „Stoke City” pralaimėjo. Tais pačiais metais Tarptautinė valdyba įteisino „Airijos naujovę”, o dabartinių matmenų baudos aikštelė į oficialias taisykles buvo įrašyta 1902-aisiais.
Anot džentelmenų, tai negrįžtamai subjaurojo futbolą. Pelnyti įvartį žaidžiant labai sunku, tačiau taisyklėse atsirado punktas, pagal kurį įspirti kamuolį į vartus galima ypač lengvai.
Dar ilgai po 1891-ųjų kai kurie anglai tvirtino, kad mušti baudinius negarbinga. 1912 metų olimpinių žaidynių futbolo turnyro pusfinalyje Didžiosios Britanijos rinktinė žaidė su suomiais. Teisėjas skyrė 11 metrų baudinį į skandinavų vartus, tačiau britas demonstratyviai smūgiavo aukščiau. Jie nepelnė įvarčio, nes manė, kad teisėjo sprendimas pernelyg griežtas. Tiesa, tąkart britai ir taip laimėjo 4:0.
Tikrai gaila, jog šiandien futbolo aikštėse bėgioja ne vieni džentelmenai. O gal gaila, kad McCrumas išvis tą baudinį sugalvojo?
Faktai
Pirmą 11 metrų baudinį pasaulio čempionate 1930-ųjų liepos 19 dieną skyrė Prancūzijos ir Čilės rinktinių mačui vadovavęs Anibalas Tejada iš Urugvajaus. Tuomet Carloso Vidalio smūgį atrėmė vartininkas Alexisas Thepot, tačiau Čilės ekipa vis tiek laimėjo rungtynes rezultatu 1:0. Tą pačią dieną 11 metrų baudinį mušė ir taip pirmą įvartį pelnė meksikietis Manuelis Rosas. Beje, jis pergudravo Argentinos komandos vartininką. Argentiniečiai tada nugalėjo 6:3. 1990 metais baudinys nulėmė Vokietijos rinktinės pergalę (1:0) per finalo rungtynes su Argentinos ekipa. Tąsyk pergalingą įvartį pelnė Andreasas Brehme. 1994 ir 2006 metais pasaulio čempionų likimas irgi paaiškėjo tik po 11 metrų baudinių serijos. 1994-aisiais italai pralaimėjo brazilams, o šiemet įveikė prancūzus. Be to, šiais metais portugalas Ricardo tapo pirmuoju vartininku, kuriam per vieną mačą pavyko atremti tris baudinius (ketvirtfinalio rungtynių su anglais baudinių seriją).
Visų laikų rekordininkas pagal neįmuštus baudinius per vieną mačą yra argentinietis Martinas Palermo. Per 1999 metų Pietų Amerikos čempionato rungtynes su Kolumbijos rinktine jis nepataikė net 3 baudinių. Iš pradžių kamuolys atsimušė į skersinį, paskui praskriejo šalia vartų, o trečią kartą jį sugavo vartininkas. Argentina pralaimėjo 0:3.