Šuolių į vandenį treniruotės… gimnastikos salėje

Lietuva turi dar vieną perspektyvų vandens sporto šakų sportininką. Ispanijoje vykusiame Europos jaunių plaukimo ir šuolių į vandenį čempionate vilnietis Ignas Barkauskas šuolių nuo 1 metro tramplyno rungtyje užėmė 5-ąją vietą ir tuo maloniai nustebino net savo trenerį.

Igno Barkausko talentą šuoliams į vandenį pastebėjo ir į treniruotes užrašė jo tėtis Vytautas, jaunystėje taip pat mėgęs nardyti.

„Pareina kartą tėtis ir sako: „Užrašiau tave į šuolius”. Iškart sutikau”, – prisiminė Ignas.

O tėtis prisimena, kad nardyti sūnus pradėjo ketverių metų, atostogaudamas pas močiutę Ignalinoje. Pastebėjęs, kad Ignas moka įnerti į ežerą tiesus it degtukas, jis ėmė ieškoti trenerio. Ir surado Lietuvos plaukimo federacijos viceprezidentą Kęstutį Autuką. Į pirmąją treniruotę I.Barkauskas atėjo devynerių, o dabar jaunuolio ir trenerio bendradarbiavimas vyksta jau daugiau nei aštuonerius metus.

Pats K.Autukas šokinėti nuo bokštų ir tramplynų taip pat pradėjo trečioje klasėje. „Aktyviai sportavau iki 25-erių. Svajojau dalyvauti olimpiadoje ir tikslingai tam rengiausi, – prisiminė treneris. – Sovietų Sąjungos čempionate tarp 70 dalyvių užėmiau 7-ąją vietą, tačiau tais laikais žmogui iš periferijos patekti į olimpinę rinktinę buvo itin sunku”.

Drąsa ir kantrybė

Šuoliai į vandenį – sunki ir itin specifinė sporto šaka. Anot K.Autuko, norint pasiekti gerų rezultatų reikia jėgos, lankstumo, gero sudėjimo, be to, išmanyti akrobatikos, choreografijos ir gimnastikos pradmenis. „Štai Ignas nuaugęs tinkamai, turi lankstumo, koordinacijos. O yra žmonių, kuriems trūksta kurio nors vieno iš šių dalykų, ir viskas… – atsiduso treneris. – Visi gali šokinėti, bet rezultatų pasiekti gali tik nedidelis būrelis, nes tai labai specifinė sporto šaka”.

Šuolis vertinamas nuo pat atsispyrimo iki panėrimo į vandenį. Reikia mokėti ne tik gražiai apsiversti ore, bet ir „užgesinti” šuolį – įnerti taip, kad nebūtų vandens purslų. Be to, dėl menkiausios klaidos galima gauti sunkią traumą. Dažniausiai sužeidžiama nugara, atmušami padai, patempiami kaklo raumenys. I.Barkauskui irgi teko porą savaičių nešioti kaklo įtvarą. „O jaučiu dar ir dabar”, – prisipažino sportininkas.

Kad gražiai nušoktum į vandenį, visų technikos vingrybių pirmiausia reikia išmokti sausumoje, gimnastikos salėje. „Visi gi nori iš karto šokti į vandenį, atlikti salto, – juokėsi K.Autukas. – Ir Ignas klausdavo: „Tiek laiko jau treniruojuosi, o kodėl tiek mažai šuolių atlikau?” Tačiau taip reikia. Jei paskubini, per greitai pereini prie vandens, lieka spragų, kurios anksčiau ar vėliau tampa pastebimos”.

Daug jaunuolių meta šį sportą būtent dėl to, kad pritrūksta valios. Treneris pabrėžia ir drąsos svarbą: „Kad galėtum šokti iš 10 metrų aukščio nugara, užsisukęs, pirmiausiai reikia nugalėti save. Pamenu, pačiam būdavo, kad iš baimės net sąmonę akimirkai prarasdavau. Bet koks džiaugsmas, kai šuolį atlieki gerai…”

„Baisu, bet labai smagu”, – pritarė Ignas.

Nėra kur treniruotis

Šuoliams į vandenį reikalinga įranga – neužtenka vien trumpikių ir ištreniruoto kūno. Reikia nuomoti baseiną, pirkti lentas, papildomą įrangą baseinui ir gimnastikos salei, be to, nepigiai atsieina ir kiekviena kelionė į varžybas… Lietuvos plaukimo federacija padengia tik mažą šių išlaidų dalį. Didžioji dalis – rėmėjų ir ypač tėvų lėšos.

Išgirdęs klausimą apie treniruočių vietą K.Autukas tik liūdnai šypteli: „Kad lyg ir niekur nesitreniruojame… Lazdynų laisvalaikio centras, kuriame yra visi reikalingi tramplynai ir bokštai, prašo per daug pinigų. Tad tenka glaustis Lietuvos vaikų ir jaunimo centre, kuris pritaikytas ne sportui, o vaikų užimtumui”.

Anot trenerio, užsieniečiai buvo labai nustebę, kad Ignas, tik kartą per savaitę šokinėdamas į vandenį ir triskart treniruodamasis gimnastikos salėje, sugebėjo užimti tokią aukštą vietą Europos čempionate.

Teisėjai nesukčiauja

Šuolių į vandenį profesionalų Lietuvoje nėra, bet ir pasaulyje jų mažai. Pragyventi vien iš šokinėjimo gali tik rizikinguose šou dalyvaujantys sportininkai. Populiariausi – šuoliai nuo natūralių 20-50 metrų aukščio uolų į vandenyną. Panašų pasiūlymą prisipažįsta gavęs ir K.Autukas: „Kai laimėjau Europos veteranų čempionatą, prie manęs priėjo mano varžovas austras ir pasiūlė kartu su juo dalyvauti šou. Nesutikau, nes man tai pasirodė pernelyg sudėtinga bei rizikinga”.

Aukščiausio lygio šuolininkus išaugina slaviškos Rytų Europos šalys, kuriose tebėra išlikę kone sukarinto režimo sporto internatai. „Jie tiesiog nenugalimi, – apibūdina rusus, baltarusius bei ukrainiečius treneris. – Ir su jaunais sportininkais ten niekas nežaidžia – jei šuolis klaidingas, jį kartoja tol, kol pasiekia tobulybės”.

Kaip ir dailiojo čiuožimo, šuolių į vandenį pasirodymą balais vertina teisėjai. K.Autukas tvirtina, kad skirtingai nei dailiajame čiuožime, jų sporto šakoje, jei nori gero rezultato, nebūtina turėti „savo” teisėjo. Taip yra dėl apsaugos sistemos: po balsavimų suskaičiuojamas skirtumas tarp balsų ir įspėjamas teisėjas, „tempiantis” savo tėvynainį. Po antro tokio įspėjimo teisėjas pašalinamas iš varžybų.

Didžiausias iššūkis I.Barkauskui iki šiol buvo šuolis nuo aukščiausio – 10 metrų – bokšto: „Pamenu, dvylikametis dalyvavau savo pirmosiose tarptautinėse varžybose Baltarusijoje. Užlipau, apsižvalgiau ir… nulipau. Po to labai gailėjausi ir per kitas varžybas jau nušokau”. Anot jaunuolio, skrydžio iš tokio aukščio jausmas – nepakartojamas.

Šuolininko įgūdžiai vilniečiui praverčia ir kasdieniame gyvenime. Štai šią vasarą Ignui pasisekė nemokamai pašokinėti ant batutų Palangoje. „Nuėjome su klasiokais prie jūros ir šie prikalbino parodyti, ką moku, – šypsojosi sportininkas. – Batutai – mano kasdienybė, todėl drąsiai užlipau ir atlikau porą salto. Kai nusileidau ant kojų, aplinkui buvo prisirinkusi minia žmonių ir plojo man. Parodžiau dar keletą figūrų, ir mano laikas baigėsi, tačiau žmonės prikalbino prižiūrėtojus leisti man dar pašokinėti. Taip teko rodyti šou, kol pradėjo suktis galva ir ėmė pykinti…”