Drožyba Ramygalos klebonui Edmundui Rinkevičiui – poilsis ir palaima, eilėraščių rašymas – atgaiva, fotografavimas – malonus netikėtumas
„Būna, kad kūrendamas krosnį paimu į rankas pliauską ir pasidaro gaila ją deginti. Juk iš tos pliauskos gali visai neblogas „balvonas” išeiti”, – prisipažino Ramygalos klebonas Edmundas Rinkevičius. Jis – poetas ir medžio drožėjas, kuriantis, anot jo paties, „balvonus”. Kunigo rankose medis skulptūrėle virsta labai greitai – vos per dvidešimt minučių. Savo kūriniais Rinkevičius sako anaiptol nesąs patenkintas – norėtų gražesnių, tobulesnių, meniškesnių. Kita vertus, prisipažįsta, kad „balvonai” – unikalūs ir autentiški. Taip juos įvertino ir vienas kanadietis, kai kunigas pasiūlė išsirinkti arba jo išdrožtą rūpintojėlį, arba tradicinį iš tautodailės parduotuvės. Net nesusimąstęs svečias ištiesė ranką į Rinkevičiaus kūrinį – anokių rūpintojėlių jis jau buvo nemažai regėjęs, o tokį – „balvonišką”, bet labai mielą ir dvasingą – išvydo pirmą kartą.
Randuota ranka
„Drožinėti pradėjau vaikystėje. Pajutau, kad ne tik malkas gaila deginti, bet ir sunku būdavo praeiti pro akmenis, tarsi jie manęs šauktųsi. Kaip sugebėjau, drožinėjau medį, tašiau akmenis. Bene labiausiai įsiminiau akmenį Užpaliuose, prie pat mano namų, praėjus pašalui išsiveržusį pro asfalto dangą. Ant to akmens iškaliau: „Iš pradžių buvo Žodis”. Kitame akmenyje įamžinau vynuogių kekę. Viską darau kairiąja ranka, todėl šios rankos pirštai supjaustyti ir randuoti, – pasakojo kunigas ir šyptelėjęs pridūrė: – Tai mano kūrybos rezultatas”.
Rinkevičius mano, kad gabumus menui paveldėjęs iš mamos. Ji, nemokyta trijų vaikų motina, paėmusi molio kaipmat nulipdydavo jiems po žaisliuką – arkliuką, meškiuką ar dar ką nors. Šventėms namus mama išpuošdavo gražiausiais karpiniais. „Prisimenu, vaikystėje lankėmės mamos tėviškėje. Eidami per laukus pamatėme pakrypusį kryžių, o jame – koplytstulpį su įvairiausiomis skulptūrėlėmis. Man susidomėjus, kas to kryžiaus autorius, mama atsakė, kad jį išdrožė jos tėvas, mano senelis. Išgirdęs, jog senelis mokėjo drožti, pamaniau, kad ir aš ne blogesnis, tad ėmiau iš žilvičio drožinėti dūdeles, kitokius mažmožius”, – vaikystę prisiminė kunigas.
Jis pabrėžia šeimoje esąs anaiptol ne vienintelis kūrėjas – turi sūnėną dailininką, kuris iliustravo jo eilėraščių knygutes.
Drožyba – poilsis ir palaima
„Iš pradžių droždavau vien galvas. Pamatęs jas, skulptorius Vladas Kuzma nusistebėjo, kodėl nedrožiu viso kūno, ir paskatino mane tai daryti. Daug esu pridrožęs kunigaudamas Kriaunose, Jūžintuose, Užpaliuose. Prieš keletą metų atvykęs į Ramygalą nebeturiu kada drožti – per daug laiko atima bažnyčios reikalai. Didelėje Ramygalos parapijoje turiu itin daug darbų”, – sakė kunigas. Jis pabrėžia, kad drožyba – jam pats didžiausias poilsis ir palaima. „Dažniausiai praėjęs drožti nežinau, kas iš tos pliauskos išeis, – kuriu ir tiek. Kartais įsivaizduoju, ką turėčiau sukurti, bet ne visada išeina tai, ko norėčiau”, – teigė Rinkevičius. Kurti niekada niekas jo nemokęs – drožybos paslapčių jis sužino dalyvaudamas tautodailės parodose. Pamatęs kitų sukurtus kūrinius, bando sau pritaikyti tų kūrėjų išmonę ir profesionalumą. „Ilgą laiką drožinėjau vien peiliuku. Pamačiusi mano kūrybą viena dėstytoja iš Šiaulių pažadėjo parūpinti drožybos įrankių. Ne iškart išmokau jais dirbti, bet kai jau išmokau, pamačiau, kad drožti jais gerokai lengviau”, – tvirtino kunigas.
Poetas nuo vaikystės
Rinkevičius – ne vien drožėjas, bet ir poetas, išleidęs keletą knygų ir nežadąs nustoti rašyti eilėraščių. Jis sako esąs poetas nuo vaikystės – dar nemokėjo rašyti, o jau mintyse kūrė eilėraščius, kuriuos čia pat deklamuodavo artimiesiems. Keliskart kunigas susapnavęs eilėraštį. Vieną kartą atsikėlęs ir užrašė. Tas eilėraštis išliko. O kitą kartą susapnavęs keltis patingėjo, tad rytą atsikėlus susapnuotas kūrinys jau buvo išgaravęs, niekaip nepavyko jo atkurti.
Pirmoji Rinkevičiaus knyga „Vilties sparnai” išėjo tuoj po lemtingųjų Sausio 13-osios įvykių. Joje – tiesos ir laisvės ilgesys. Kunigas prisiminė buvęs perspėtas, kad šios knygos leidybą atidėtų – pasikeitus valdžiai, galėjęs dėl jos gerokai nukentėti. Tačiau toks perspėjimas nesukliudė jo pasiryžimo išleisti „Vilties sparnus”, kuriuose yra ir pranašiškų eilėraščių apie tai, kad Lietuva taps laisva. Šalies laisvės ilgesiu Rinkevičius gyvenęs nuo vaikystės – jį įskiepiję abu tėvai, kuriems buvo itin sunku susitaikyti su okupacine sistema. „Vienas giminaitis niekaip negalėjo atsistebėti mano įsitikinimu, kad būsime laisvi. Jam atrodė keista kaip aš, išsilavinęs žmogus, galiu svajoti apie laisvę, kurios, jo manymu, sulaukti niekada nebus įmanoma. Jis netikėjo ir mano įžvalga, kad žodis „komunistas” taps keiksmažodžiu”, – prisiminė Rinkevičius.
Melancholiškas
Be minėtos, kunigas yra išleidęs knygas „Po žilvičio šakom”, „Krintanti žvaigždė” ir „Sudegintas laikas”. Pasak jo, žmonės prisipažįsta jo knygose, be kitų išgyvenimų, neretai įžvelgiantys skausmą. Pačiam Rinkevičiui toks jų požiūris kelia juoką – anot jo, kūriniai gimė anaiptol ne iš skausmo. „Esu truputį melancholiškas”, – prisipažįsta jis. Knygų pratarmėse kunigas yra rašęs poeziją skiriantis tiems, kurie moka pasvajoti. „Pasiklausykite, kaip žaidžia vaikai, tada geriau suprasite ir poeziją”, – siūlė Rinkevičius. Pasak jo, tie, kurie viską matuoja racionaliu protu, materialiąja nauda, tiki tik tuo, ką mato, niekada nesupras poetų.
Kokia jam yra brangi paties sukurta poezija, Rinkevičius sako supratęs tik tada, kai buvo išplėšti jo namai. „Grįžęs į suniokotus namus pirmiausia puoliau ieškoti ne ko kito, o poezijos sąsiuvinių – taip buvo gaila jų netekti. Laimei, plėšikų mano poezija nesudomino – sąsiuviniai liko savo vietoje”, – prisiminė kunigas. Tačiau kiti vagys iš klebonijos išsinešė jau publikuotus jo dienoraščius. Kunigas ketina išleisti šių dienoraščių tęsinį.
Saviraiškos ieško fotografijoje
Pastaraisiais metais Rinkevičius nemažai laiko skiria fotografijai. Beje, fotografuoti jis irgi pradėjęs vaikystėje, lankęs fotografijos meno būrelį. Kunigas ieško grožio gamtoje ir jį užfiksuoja, taip pat bando fiksuoti įvairiausius netikėtumus. Puikios jo fotografuotos jūros nuotraukos, įamžintas šerkšnas, nuostabi bobulė, genanti žąsis. Fotografuoja Rinkevičius paprasčiausia „muiline”. Kaip pavyko, pamato tik išryškinęs juostelę.
„Šią žiemą nemažai fotografavau vaikščiodamas po Ramygalą. Stengiausi įamžinti Ramygalos simbolį – gandrus. Mat šis paukštis pavaizduotas miestelio herbe. Tad ir mano visus peizažus puošia gandrai”, – džiaugėsi klebonas.