Vieną karštą liepos pavakarę buvo prisimintas pirmasis poeto Josifo Brodskio apsilankymas Vilniuje, įvykęs 1966 metų rugpjūčio pabaigoje. Į Venclovų namus susirinko poeto viešnagės liudininkai ir didžiausi jo bičiuliai Lietuvoje: Ramūnas ir Elė Katiliai, Tomas Venclova, Pranas Morkus. Kiti andainykščio susitikimo dalyviai – Ramūno brolis Audronis, Juozas Tumelis, Ina Vapšinskaitė, Virgilijus Čepaitis atvykti negalėjo – vieniems sutrukdė reikalai, kitiems per tokią kaitrą galbūt Venclovų namai pasirodė stovintys per aukštai.
Ramūnas Katilius juokėsi: „Tarp Brodskio viešnagės liudininkų dabar nėra nė vieno jaunesnio nei šešiasdešimt penkerių”. Jam ir kilo idėja sukviesti bičiulius draugėn ir prie stalo surinkti visus anų dienų prisiminimus, kad šie nenukeliautų užmarštin. Per pašnekesį valanda po valandos buvo skrupulingai atkurtas vizito dienoraštis. Vakaronę padėjo rengti Venclovų namų direktorė Birutė Vagrienė.
Didžioji meilė ir skausmo šaltinis
Tomas Venclova ėmėsi vizito priešistorės. „Atšilimo” epocha, išauginusi Rusijai daug jaunų poezijos talentų, dar vadinamų „achmatovskije siroty”, baigiasi stalininio režimo restauracija. Vieni prisitaiko, kiti teisiami ar emigruoja. Nuolatinės darbovietės neturinčiam Brodskiui tuometiniame Leningrade (Venclova siūlo šį miestą vadinti Petrapiliu) surengiamas teismas. Poetas kaltinamas veltėdžiavimu ir nuteisiamas penkeriems metams priverstinių darbų Norenskajos kaime šalia Archangelsko. Tačiau tremtis ir socialiniai gyvenimo pokyčiai mažai jaudina Brodskį. Tuo metu jis išgyvena asmeninę dramą – mylimos moters išdavystę. Marina Basmanova, žaliaakė gražuolė, užvaldo visus poeto jausmus. Ji tampa vienintele ir didžiausia Josifo gyvenimo meile, kartu ir nenumaldomo skausmo šaltiniu. Brodskis žavisi jos meniniais talentais, jos vokalu, bet niekaip negali atleisti neištikimybės. Nors Marina atvyksta pas jį į tremtį, gyvena su juo, tačiau poetą nuolat persekioja praradimo nuojauta. Jie sugyvena sūnų, tačiau vaidijasi ir vėl išsiskiria. Vaiko gimimo liudijime tėvo vardo vietoje motina įrašo brūkšnį…
Rusijos ir net užsienio inteligentų – Annos Achmatovos, Kornejaus Čiukovskio, Samuilo Maršako, Jean-Paulio Sartre’o pastangomis 1965 metais Brodskis paleidžiamas namo į Petrapilį. „Tai buvo pirmas kartas, kai represinė mašina suveikė priešinga kryptimi”, – teigė Venclova.
Poetas nesiliauja rašęs. Jo poezijoje, kaip ir anksčiau, gyvena ir karaliauja mylimoji. Antisovietinėms mintims ir potekstėms ten nėra vietos. Visa, ką jis rašo, paprasčiausiai asovietiška. Tai taip pat nepatinka ideologinėms struktūroms. Jį slegia išsiskyrimas su mylimąja ir nuolatinis valdžios spaudimas palikti šalį. Štai tokiu metu Brodskį pasiekia bičiulio Andrejaus Sergejevo skambutis iš Vilniaus.
Užsimiršti – į Vilnių
Seni Venclovos bičiuliai maskviškiai literatas Andrejus Sergejevas su žmona Liuda kasmet atostogaudavo Palangoje. Rugpjūčio mėnesį pora lankėsi Katilių namuose Vilniuje, Liejyklos gatvėje. Andrejus paskambino Josifui į Petrapilį – jis nuolat tai darydavo, norėdamas sužinoti, kaip šis jaučiasi po tremties. Pokalbio pabaigoje vyriškis atsigręžė į šeimininkus ir tarė: „Josifui blogai”. „Visi iškart supratome, kad jį reikia prablaškyti – pasikviesti į Vilnių”, – pasakojo Ramūnas. Kitą dieną poetas jau buvo Lietuvoje.
Šiai draugijai Brodskis buvo gerai pažįstamas iš eilėraščių, nuorašais plitusių po Sovietų Sąjungą, jau nekalbant apie teismo procesą, išgarsinusį poetą visame pasaulyje.
Išlipęs iš taksi Josifas apkabino Andrejų, pasisveikino su Ramūnu ir nusitraukęs kepurę pasiskundė: „Žiūrėkite, Andrejau, kaip mane nukirpo”. Jie visada vienas kitam sakydavo „jūs”, bet šitas „jūs”, girdėjusiųjų nuomone, buvo šiltas ir neformalus.
Katilius smulkiai nupasakojo namų Liejyklos gatvėje aplinkybes – tokias, kokias tąkart išvydo svečias. Mechaninis durų skambutis, didžiulis apvalus stalas, laikrodis – daug kas Brodskiui turėjo priminti jo butą Petrapilyje. „Ar baldai dar išlikę?” – pertraukė Ramūno pasakojimą Tomas. Labai rimtai, lyg tardytojas. Tokių klausimų, sukuriančių komišką situaciją, draugijos pašnekesyje sostinės Pamėnkalnio gatvėje būta gana daug. Tačiau tikroji, rimtoji jų prasmė aiškėjo pamažu, pašnekesiui įsibėgėjant.
Neišduota paslaptis
Aną 1966-ųjų vakarą visi tik ir laukė, kada Josifas imsis savo eilių. Gerai nusiteikęs poetas paskaitė eilėraščių iš tremties ir keletą naujausių, parašytų sugrįžus. Po to iki vėlumos pasiliko su Ramūno žmona Ele. Ji, kilimo iš Vidurinės Azijos, buvo apsirengusi uzbekiška suknele ir nuo pradžių traukė jo dėmesį. Elė dabar sako, kad Brodskiui tiesiog norėjosi pabūti su nekasdienės aplinkos ir netradicinių pažiūrų žmogumi. Josifas, matyt, jautė, kad visa, ką jie kalbės, liks paslaptimi. Elė jos neatskleidė ligi šiol. Vyrai, žinoma, surado savo interpretacijų. Marina Basmanova – amžina poeto meilė ir kančia – tokia, jų nuomone, buvo pagrindinė pokalbio tema.
Nuo to karto Brodskis į Elę kreipdavosi ne vardu, o „chanum” – žodžiu, jos gimtinėje reiškiančiu „mano ponia” ir skiriamu tik artimai moteriai.
Kitą rytą Katiliai išsivedė Brodskį į senamiestį. Pirmiausia jie patraukė į Šv.Teresės bažnyčią, nes poetas labai norėjo pamatyti katalikiškas mišias. Grupelė klaidžiojo po senamiesčio kiemus, pasiekė giliausius jo užkaborius, laipiojo stogais. Pakeliui į Šv.Onos bažnyčią Brodskis rado suvargusį kačiuką. Glostomas gyvūnėlis ėmė murkti, ir tai, regis, vyriškį nudžiugino labiau nei pasakojimai. „Mes Josifui rodėme tokias Vilniaus vietas, kurias retas kitas būtų galėjęs parodyti. O jam štai labiau rūpėjo kažkoks kačiukas, – kartėlio minutes prisiminė Elė ir Ramūnas. – Tačiau vėliau, skaitydami vilnietiškus jo eilėraščius, supratome, kad jis viską dėjosi atmintin”.
Dviejų poetų pažintis
Po kelių dienų iš Palangos į Vilnių grįžo Tomas Venclova. Ramūnas Katilius mano, kad Sergejevai seniai troško supažindinti abu poetus. Ir tai pagaliau įvyko. Ramūnas prisimena Tomą buvus mažumą susivaržiusį ir neryžtingą, Josifas elgėsi laisviau. Tačiau tais laikais, anot pasakotojo, opozicinė laikysena santvarkos atžvilgiu labai greitai suartindavo žmones.
Kažkurią viešnagės dieną Tomas pasikvietė naująjį draugą į svečius. Išvydęs Venclovų namą, Josifas juokais pareiškė: „Jei mes ir paimsim valdžią, Tomai, tokio buto tau negalėsim užtikrinti”.
Vėliau pašnekesio dalyvių atmintyje atgijo kelionė į Trakus. Vyko traukiniu. Ina Vapšinskaitė prisimena, kaip tambūre Brodskis jai pademonstravo savo nepaprastą gebėjimą – brūkštelėjęs per džinsų klešnę įžiebė degtuką. Poetas visą gyvenimą buvo užkietėjęs rūkalius, ir šio potraukio pasekme tapo palyginti ankstyva mirtis (mirė 1996 metais, nesulaukęs 56-erių – aut. past.), taip mano Katilius. Trakuose kompanija šėlo. Brodskis net buvo įsikoręs į donžoną, aukščiausią pilies bokštą. Atsidūręs viršuje permetė vieną koją per turėklą ir tuo gerokai išgąsdino kelionės draugus, paskui, pakėlęs sulenktą ranką, sušuko: „Aš – Lietuvos herbas”. Kuris iš draugijos poetui buvo papasakojęs apie vytį, prisiminimų vakaro dalyviai negalėjo pasakyti.
Tada savo žodį tarė Pranas Morkus ir nuleido Brodskį iš aukštybių. Pasak Prano, anas buvo nemažas moterų mylėtojas, mergišius ir keikūnas. Tiesa, keiksmažodžius mokėjo virtuoziškai apvilkti poetine eilute. Tačiau kai kurių moralinių nuostatų laikėsi labai griežtai – niekad nesileisdavo į meilės avantiūras su artimųjų ir pažįstamų žmonomis ar draugėmis.
Brodskis su naujaisiais draugais lankėsi ir Kaune. Pasivaikščiojimas žemutinėje miesto dalyje poetą nuvylė: „O kur „fifos”, mados?” Jis tikėjosi išvysiąs europietišką aplinką, o čia žmonės rengėsi taip pat, kaip vilniečiai ar leningradiečiai. Tačiau dairydamasis nuo Aleksoto kalvų ir norėdamas grąžinti skolą bičiuliams, pakiliai šūktelėjo: „Kam jums reikia Europos, jei visa ji čia?” Pasak Venclovos, iš ten žvelgiant į miestą, į dviejų upių santaką, kyla įspūdis, kad Kaunas – gerokai didesnis ir turtingesnis, nei yra iš tikro. Pats Venclova toje kelionėje nedalyvavo, kaltino tada kamavusią alergiją.
Nepripažino skaitymo iš lapo
Kažkurią dieną įvyko didysis skaitymų vakaras. Pas Katilius susirinko bene penkiolika artimiausių draugų. Venclova, jaunystėje labai drovėjęsis skaityti viešai, prisiminė, kad Brodskis tada labiau pribloškė skaitymo maniera, nei turiniu. Tyki kalbos tėkmė pamažu virsdavo šėlsmu, audringu srautu, o vėliau lengvai sugrįždavo į ramų užutėkį. Beje, jis visada skaitydavo iš atminties. „Amerikoje Brodskis baisėjosi, kaip tie vietos poetai skaito eilėraščius iš lapo. Jam atrodė keista, kad poetas neprisimena, ką yra parašęs”, – pasakojo Venclova. Anot Tomo, skaitymas Brodskiui buvo kūrybinio proceso dalis, tolygi rašymui. Jis iškart, besiklausančiųjų akivaizdoje, perkurdavo ištisus eilėraščio fragmentus.
Išpažintį atliko Sudervėje
Pašnekesio dalyviai prisiminė ir kelionę į Sudervę. Automobilyje Brodskis su Venclova žaidė žaidimą „Spėk, kas parašė”. Rotondinėje Sudervės bažnyčioje jie pratęsė smagų užsiėmimą – atsistoję priešingose baliustrados pusėse ir atsukę vienas kitam nugaras poetai pašnibždomis, bet puikiausiai vienas kitą girdėdami, skaitė vėl. Vaikščiojusieji po bažnyčios kupolu žino, kokia įstabi ten akustika.
Apie Venclovos, Brodskio ir Elės apsilankymą bažnyčioje sužinojome iš kunigo Adolfo Trusewicziaus prisiminimų, kuriuos ekspromtu versdamas iš lenkų kalbos perskaitė Venclova. Tą dieną kunigas apylinkės vaikus ruošė Pirmajai Komunijai. Kai bažnyčion įžengė trys nepažįstami jaunuoliai, besidairantys į visas puses, kunigas pamanė, kad čia saugumiečiai, ir jį persmelkė mintis: „Ką gi, atrodo, pasodins, o taip nesinorėtų”. Tačiau trijulė visai nekreipė dėmesio į tikybos pradmenis gaunančius vaikus, jai labiau rūpėjo bažnyčios interjeras. Vėliau Elė užkalbino kunigą, ir šis pasikvietė trijulę į namus. Daugiausia bendravo Josifas. Sudomintas kunigo atsakymų paprašė, kad kiti paliktų juodu vienus. Jis išsakė Adolfui savo sielos skaudulius, susijusius su didžiausia gyvenimo dilema – Marina. Brodskis atliko išpažintį ir su ašaromis akyse, bet prašviesėjusia galva, apkabino kunigą.
Tėvynę paliko nenoromis
Grįžusi iš Sudervės kompanija atsidūrė prie Žaliojo tilto. Reikėjo vykti į Antakalnį aplankyti Čepaičius. Brodskis dairėsi taksi, lietuviams tai atrodė per brangu ir jie laukė autobuso. Jam atvykus, privažiavo ir taksi. Ramūnas kvietė Josifą važiuoti drauge, šis labai nenoromis sutiko, bet pasakė: „Mano hobis – išlipti iš perpildyto autobuso”.
1972 metais ištremtas iš tėvynės Brodskis apsigyveno Niujorke, dėstė JAV universitetuose. 1977 metais gavo Amerikos pilietybę, o 1987 metais tapo Nobelio premijos laureatu literatūros srityje. Į tėvynę niekuomet nebuvo parvykęs. Palaidotas Venecijoje.
Katilius pasakojo, kad 1972 metais prievarta varomas iš Sovietų Sąjungos, poetas buvo labai nusiminęs. Jis gerai suvokė, kad visam laikui palieka daugybę mylimų žmonių. Tada, norėdamas nuraminti bičiulį, Ramūnas priminė jam Vilniaus frazę: „Juk tavo hobis – išlipti iš perpildyto autobuso”.