Turbūt sunku rasti klaipėdietį, kuris nebūtų pastebėjęs drauge su spalvingais jėgos aitvarais lengvai vandens paviršiumi skriejančių žmonių, vadinamų „kaituotojais” (angl. kite (kait) – aitvaras). Vienas iš jų – jau 24 metus savo gyvenimo be vandens sporto neįsivaizduojantis Viktoras Šeputa.
„Šią vasarą bus 3 metai, kai „kaituoju”, o buriuoju – nuo vaikystės, – pasakojo Viktoras. – Mano tėtis buvo buriuotojas ir paskatino tuo užsiimti, ilgą laiką treniravo. „Kaituoti” išmokti nėra sunku, nors tai – pavojingas sportas ir juo žmogus užsiimti be žinių negali. Jei tiesiog nusipirksi įrangą ir bandysi pats mokytis, tai baigsis traumomis ar įrangos sugadinimu.”
Pažvelgus į smarkiai įdegusį Viktoro veidą net nekyla abejonių, jog daug laiko vaikinas praleidžia paplūdimyje. „Visą savo laisvalaikį, darbus planuoju atsižvelgdamas į oro sąlygas, į vėją. Jei dabar tektų to atsisakyti, nežinau, ką daryčiau. Mano gyvenimas priklauso nuo vėjo”, – šypsosi.
Šis sportas lengvai užkrečia ir pradedančiuosius. „Per vieną mokymo etapą žmogus paleidžiamas plaukti vandeniu ant pilvo, t. y. jį traukia aitvaras, – ir „iš ten” jau, galima sakyt, negrįžtama…” – tikina Viktoras.
Žiemą – Brazilijon
Klaipėdoje įsikūręs Buriavimo centras vienija apie 20 žmonių, aktyviai užsiimančių ir jėgos aitvarų sportu. Keista, kad daugiausiai jėgos aitvarų sporto entuziastų yra iš Vilniaus ir Kauno.
„Ten koncentruojasi pinigai, žmonės labiau išprusę, nori įdomiau, turiningiau praleisti laisvalaikį nei sėdėdami prie stalo”, – samprotauja Viktoras, į jūrą aitvaru išplaukiantis du tris kartus per savaitę.
Viktoras yra plaukiojęs Pietų Afrikoje, Atlanto vandenyne, žiemą sako buvęs Brazilijoje. „Atlanto vandenynas daug sūresnis nei mūsų Baltijos jūra. Žiemą važiuoju į tokius kraštus, kur tinkamos sąlygos: vėjuota ir šilta. Pas mus net vasarą tokių tinkamų sąlygų nebūna: kad būtų pakankamai šilta ir vėjas pūstų tiek, kiek reikia. Klaipėda Lietuvoje yra ideali vieta užsiimti vandens sportu, bet visada yra geresnių vietų.”
Vieningi
„Visi „kaituojantieji” yra vieningi, kad ir kokie skirtingi jie būtų, – sako sportininkas. – Visi gyvena ta aistra: atsibunda iš ryto ir žiūri kaip linksta medis, t. y. domisi, ar šiandien vėjuota, žiūri internete orų prognozes kelioms dienoms į priekį ir pagal tai planuoja savo darbus.”
Čia į pokalbį linksmai įsiterpia Viktoro draugas Merūnas, turintis tą patį pomėgį: „Sausumoje tie žmonės yra kaip iš bendro karo parėję: atlaidesni, supranta vienas kitą iš pusės žodžio”.
Pasak Viktoro, merginos kol kas ne itin domisi jėgos aitvarais. „Nors jis nereikalauja didelės fizinės jėgos, kaip gali pasirodyti. Gal moterys nesijaučia galinčios tuo užsiimti? Reikia tik daugiau užsispyrimo bei pasitikėjimo savimi.”
„Kartą paburiavęs – negali sustot…”
Aida Milvydaitė, kartu su jachtos „Lietuva” įgula dalyvavusi neseniai vykusioje tarptautinėje regatoje „Tall Ship Races” (apie klaipėdiečių finišą „Vakarų ekspresas” rašė antradienį), buriuoja jau dešimtį metų ir yra dalyvavusi daugybėje varžybų.
Aidos tėtis Antanas Milvydas, buriavimo klubo „Vėjas” prezidentas, dukrą nuo mažens vesdavosi drauge. „Pabandžiau ir patiko”, – sako mergina, neseniai gavusi Lietuvos jūreivystės kolegijos baigimo diplomą. „Kai mokslai baigdavosi, iš karto eidavau dirbti į laivą. Tvarkydavausi, mat kiekvienais metais reikia padažyti, paklijuoti, palakuoti… O vasarą plaukiodavau.”
Po paskaitų Aida visada suspėdavo nulėkti į Smiltynės jachtklubą ir bent porą valandų paburiuoti. Ar savo gyvenimą sies tik su buriavimu, dar nežino: „Ateitis parodys… O varžybos, pažintys su kitų šalių buriuotojais, buriavimas, manau, pravers. Galų gale smagu ir išplaukti į jūrą…”
Audrų nebijo
Pernai Aidai ne kartą teko pakovoti su audromis: „Baltijos jūroje, kai didžiausias vėjo greitis 50 mazgų, t. y. apie 25 m/s, du kartus plyšo pagrindinė burė (grotas), vos nenulūžo stiebas. Kai reikia tvarkytis, tada tvarkaisi, nekreipi dėmesio į tai, kas galėtų būti: yra liemenės, saugos diržai, kitos gelbėjimosi priemonės… Realus išgąstis atsiranda jau po visko, kai pagalvoji, kas tau galėjo nutikti”.
Būna audrų ir tarp įgulos narių, bet, pasak Aidos, tai natūralu: „Visi žmonės skirtingi, reikia psichologinės stiprybės ir nusiteikimo, kad 2 mėnesius plauksi, būsi ne namie. Reikia stengtis prisitaikyti prie įgulos. Kaip kapitonas Osvaldas sako: kuo greičiau susipyksit, tuo greičiau viską išsiaiškinsit ir tapsit tikra įgula, kuri nesiginčija, kur visi – už vieną”.
Pailsi – ir vėl
„Kartais grįžusi į uostą pagalvoju: gal jau nebereikia, gal važiuoju namo ir jau užteks man… – sako Aida. – Bet išsimiegu, pailsiu – ir vėl išplaukiu. Varžybos – tai šventė, kur visi susitinka. Žinai, kad suplauks žmonės iš įvairių valstybių, kad bendrausi, susirasi naujų draugų, mieste vyks pažintinės ekskursijos… Tai atperka varžybų ir kelionės nuovargį. Ir į jūrą norisi. Iš pradžių, pirmą dieną, būna sunku atskirtam nuo civilizacijos, bet greitai pripranti…”
Dėl to, kad yra mergina, jachtoje Aida keblumų nepatiria: „Merginos lygiai taip pat kaip ir vaikinai gali pakelti bures… Aš turiu 2 eilės jachtos vairininkės pažymėjimą – su mažu laivu po marias tikrai galiu plaukioti viena pati. Dabar į buriavimo mokyklą ateina net mažų vaikų, kuriems 5 – 7 metai, atsirado ir mergaičių – auga nauja karta…”