ES parama gimdo išlaikytinius?

Padėtis naujosiose Europos Sąjungos šalyse gali tapti bloga tolesnės ES plėtros idėjos reklama, – praėjusią savaitę skelbė vienas įtakingiausių britų leidinių žurnalas „Economist“.

Į nepalankias šio leidinio publikacijas kritikuojamų šalių vyriausybės dažniausiai reaguoja liguistai. Ir atvirkščiai – kiekvieną teigiamą atsiliepimą „Economist“ puslapiuose stengiasi ištrimituoti visomis įmanomomis viešųjų ryšių priemonėmis.

Tačiau šį kartą savaitraščio kritikos objektas – visa dešimtis Rytų Europos valstybių, 2004-ųjų gegužę peržengusių ES slenkstį. Pasak leidinio, naujokių valdžią užima silpnos vyriausybės, kurios pamažu praranda norą vykdyti tolesnes struktūrines ir ūkio reformas. Tuo tarpu vienintelis iš tiesų reformatorių ministrų kabinetas šiuo metu dirba formaliai už ES ribų – Rumunijoje, vienoje iš dviejų tvirtų šalių kandidačių.

Šalys naujokės, į ES senbuves delegavusios šimtatūkstantines savo bedarbių armijas, neįsileisdamos ekonominių imigrantų, neskatina konkurencijos savo darbo rinkoje nei darbo našumo. Ryžtis žengti tokį žingsnį trūksta politinės valios ir toliaregiškumo. Naujokių dešimtukas apskritai pamiršta, kad pranašumą konkurencinėje kovoje už rinkas gali pasiekti tik skatindamas lankstumą, inovacijas ir kokybės rodiklius. Tačiau kol kas Rytų Europa šiuo požiūriu bent kiek reikšmingesnių pergalių nepasiekė. Taip, universitetai naujosiose ES narėse – perpildyti, rašo „Economist“, tačiau jų studijų kokybės bei finansavimo lygis toli gražu nesiekia Europos rodiklių, kurie savo ruožtu vis labiau atsilieka nuo JAV aukštojo mokslo lygio.

„Economist“ skelbia tai, apie ką mažiausiai prieš metus burbėjo įvairaus rangos pareigūnai Briuselyje ir ES senbuvių sostinėse. Tiesą sakant, prieš nepilnus metus lankantis įvairiose ES institucijose man buvo keista girdėti niūriai paradoksalias prognozes, kad ES parama netolimoje ateityje gali tapti lazda su dviem galais. Kitaip tariant, šalyse naujokėse ES struktūrinių fondų parama ir ypač tiesioginės išmokos žemės ūkiui gali sustabdyti pažangą ir paskatinti Europos socialinių išlaikytinių sindromą. Trumpalaikį ūkio augimą paskatinti gaunant milžiniškas lėšas iš Briuselio, žinoma, yra lengviau nei ekonomikos efektyvumą kurti dažnai nepopuliariomis reformomis. Pavyzdžiui, vienas aukštas Europos Komisijos pareigūnas 2005-ųjų lapkritį atvirai sakė, jog ES išmokos mažiausiai keleriems metams „užkonservavo Lietuvos žemės ūkį, atidėjo reformas ir iškraipė socialinius santykius“. Net nepaisant to, kad Lietuvos ūkininkai gauna žymiai mažiau ES paramos už jų kolegas Europos senbuvėse.

Tačiau, viena vertus, ES dabartiniai paramos mastai netruks amžinai. Kita problema, „Economist“ požiūriu, – tokių klausimų visuma nieko gero nežada nei ES naujokėms, nei senbuvėms, kurių vyriausybėms iliustracijos rytinėje žemyno dalyje dar labiau trukdys įtikinti savo šalių gyventojus pritarti tolesnei Sąjungos plėtrai.

Daugelis Lietuvos politikų, komentuodami tokias pastabas, greičiausiai save ir visuomenę guostų tuo, kad Lietuva šiame kontekste nėra nei labai geresnė, nei labai blogesnė už kitas ES naujokes. Tačiau toks aiškinimas būtų tik panašus į tiesą. Iš tikrųjų Lietuvai tokia padėtis grėsminga gal net žymiai labiau už kitas šalis. Manau, kad „Economist“ diagnozė – vienas iš svarbiausių atsakymų į klausimą, kodėl litas nuo kitų metų nebus pakeistas euru.

Tačiau žiūrint į ateitį galima pamatyti ir svarbesnių grėsmių, kad Lietuvos socialinė ekonominė padėtis gali būti liūdna. Ir dėl to, kad Lietuva iš naujokių dešimtuko pagal savo ūkio atsilikimą nuo ES vidurkio užima antrą trečią vieną nuo galo (po Latvijos ir, kai kuriais duomenimis, nuo Lenkijos). Ką jau kalbėti apie tai, kad Lietuva apskritai iki šiol negali sau leisti estų ar slovėnų pavyzdžiu džiaugtis sąlyginai saldžiais prieš 10-15 metų įvykdytų reformų vaisiais. Ir dėl to, kad mūsų ūkio augimas šiais metais ženkliai atsilieka nuo Baltijos kaimynių (Latvijoje – 13,1 proc., Estijoje – 11,7 proc., Lietuvoje – 8,8 proc.). Ir dėl to, kad Lietuvos politinis elitas jau porą metų labiau susirūpinęs savanaudišku ES paramos skirstymu, o ne efektyviu jos panaudojimu. Ir dėl to, kad elitas net nesugeba suformuluoti, kaip ir kokias reformas šalis turi įgyvendinti artimiausiu metu. Net palankiu politinės konjunktūros laikotarpiu konservatorių paskelbto „proveržio“ turinys iš tiesų buvo skystas it baudžiauninko putra.

Per vargus sudarytai mažumos Vyriausybei Lietuvoje dirbti tokio paveikslo fone – menkas malonumas. Vargu, ar labai įtikinamai skamba naujojo premjero tikinimai, neva jis mėgstąs iššūkius. Kol kas naujasis šalies ministras pirmininkas vengia kalbėti apie konkrečias reformas. Vyriausybės įsipareigojimai visuomenei tuo tarpu tėra kuklūs, kuriais vis dar mėginama įtikinti, kad 1800 litų dydžio vidutinė ir 650 litų sieksianti minimali alga po metų kitų bus didžiulė Lietuvos žmonių laimė. Kad įsitikintume Vyriausybės programinių siekių kuklumu, nebūtina skaityti „Economist“ – užtenka vien akyliau pažvelgti, kaip nuo šių metų pavasario pakito maisto produktų kainos parduotuvėse.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Ekonomika su žyma , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.