Kaip Anykščiai tapo lietuviškąja Burgundija

Nežinia, ar šiandien Anykščiai galėtų didžiuotis Lietuvos vyno sostinės titulu, jei 1926 metais į šį kraštą nebūtų atvykęs iš Žemaitijos kilęs diplomuotas trisdešimtmetis agronomas Balys Karazija

Tėvo idėja

Būsimas Lietuvos vyndarys gimnaziją baigė Taganroge (dabartinėje Rusijos Rostovo srityje). Po karo šeima grįžo į Lietuvą. Balys studijavo agronomiją Dotnuvos žemės ūkio akademijoje, o Balio tėvas Jokūbas įsikūrė Naujųjų Elmininkų vienkiemyje, šalia Anykščių. Jo tėvas iš savo sode užaugusių obuolių darė vyną. Baliui jau studijų metais kilo mintis jį pardavinėti.

Būsimas verslininkas B.Karazija vaisių ir uogų vyno technologija susidomėjo dar mokydamasis Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Tuo metu vynas Lietuvoje nebuvo gaminamas – jį importuodavo iš užsienio, bet dėl didelių kainų gyventojai mažai jo pirkdavo, provincijos jis visai nepasiekdavo.

Nujausdamas verslo sėkmę agronomas ėmėsi darbo. 1926 metais iš valsčiaus valdybos gavęs leidimą išsinuomojo mūrinius rūsius, miestelio centre įrengė dirbtuvę ir užraugė pirmuosius 8000 litrų obuolių vyno. Anykštėnams tai buvo neeilinis įvykis, tad pirmąjį vyną išragavo dar visai nesubrandintą!

Vyndarystė prie Šaltupio

Kitąmet naujasis vyndarys savo produkciją eksponavo Žemės ūkio rūmų parodoje Kaune, gavo medalį. 1928 metais baigęs agronomijos mokslus toliau vertėsi ne žemės ūkiu, o vyndaryste. 1930 metais įsigijo sklypą Anykščiuose, prie Šaltupio upelio, pasistatė mūrinį fabrikėlį su sandėliais, o 1931 metais jį elektrifikavo. Vaisius ir uogas supirkinėjo visoje Lietuvoje. 1932 metais prie Dabužių dar užveisė 100 ha juodųjų serbentų ir obelų plantaciją. Vėliau B.Karazijos vynų asortimentą papildė braškių, mėlynių, raudonųjų ir juodųjų serbentų, kupažuoti, skirtingai išlaikyti vynai.

B.Karazija siekė gaminti ne bet kokį raugalą, o geros kokybės vyną. Tuo metu butelis vyno (priklausė nuo rūšies) kainavo 2-3 litus. Keletą metų išlaikytas ir tinkamą skonį įgavęs vynas kainuodavo brangiau. Vaisiai ir uogos į gamyklą buvo priimami tik švieži ir iš karto skubiai perdirbami. Už 50 kilogramų obuolių vyndarys mokėjo po litą. Braškių priaugindavo Puntuko kaimo rusai. Vyšnių atsiveždavo iš Žagarės, mėlynių supirkti vykdavo į Labanorą, ten žmonės sutartu laiku sunešdavo uogas. Kad šviežios uogos ir vaisiai kuo greičiau pasiektų gamyklą, į sutartas vietas B.Karazija siųsdavo už 7 tūkst. litų įsigytą aštuonių cilindrų 3 tonų talpos sunkvežimį „Ford”.

Ragavo net karalienė

B.Karazija savo vyną eksponuodavo Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodose, tarptautinėse parodose Paryžiuje, penkiskart jis buvo apdovanotas medaliais. Teigiama, kad B.Karazijos pagaminto vyno gėrė ir Didžiosios Britanijos karalienė.

Per 13-14 metų B.Karazija virto stambiu fabrikantu, gaminusiu beveik ketvirtį Lietuvos vaisvynių produkcijos.

Rinkodaros gudrybės

Vyndarys mielai bendravo su spauda, žurnalistais. Todėl gana greit laikraščių puslapiuose Anykščiai virto „lietuviškąja Burgundija”, o pats B.Karazija – „Lietuvos vyndarių karaliumi”. Jo vyną noriai pirkdavo visoje Aukštaitijoje ir net Klaipėdoje. O jei kokiame miestelyje vyno nepirkdavo, B.Karazija panaudodavo vieną gudrybę. Keletas jo nusamdytų jaunų vyrų užeidavo į parduotuves, užeigas ir prašydavo Karazijos vyno. Išgirdę, kad tokio gėrimo nėra, jie baisiai stebėdavosi ir nieko nepirkę išeidavo.

B.Karazijos vaisvynių dirbtuvė visada buvo atvira ekskursijų lankytojams. Pats šeimininkas nepatingėdavo papasakoti apie vaisvynių gamybos subtilybes.

Darbininkams dalijo vyną

B.Karazijos šeima nuolat gyveno bute virš fabriko patalpų, o vasarą įsikurdavo namuke prie Šventosios, greta kitų Anykščių ponų vasarnamių.

B.Karazija buvo didžiausias apylinkės darbdavys (pradžioje jo gamykloje dirbo 12-14 darbininkų, 1939 m. – apie 40, sezono metu – apie 75). Darbdavys buvo mėgstamas, rūpinosi kolektyvu: kasmet darbininkams ir jų šeimoms Anykščių šilelyje rengdavo gegužinę, per Velykas, Kalėdas, Naujuosius metus kiekvienam veltui duodavo 2-3 butelius vyno, per vardines – 3, jei varduvininkas dar ir Balys – 6, o vestuvėms ar krikštynoms – dar daugiau.

Likimas

1931 metais B.Karazija vedė dešimt metų jaunesnę kybartiškę Anykščių pašto telefonistę Idą Emą Žvalginaitę. 1932 metais pora susilaukė Ramūno Alfredo, 1935 metais – Emilijos Rimantės, 1936-aisiais – Dalios Margaritos.

1939 metais B.Karazija planavo daug investuoti į gamybos modernizavimą. Prekybos departamento prašė leidimo įsigyti mašinų buteliams plauti ir etiketėms lipdyti. Tačiau valdininkai, norėdami išsaugoti darbo vietas, jo prašymų nepatenkino. Vėliau šiaip ne taip gavęs leidimą pirkti įrenginius iš Vokietijos, jų pastatyti nebesuspėjo – 1940 metų birželį Lietuvą okupavo sovietai.

Tais pačiais metais vyno gamykla buvo nacionalizuota, o buvusį savininką kolektyvas išsirinko direktoriumi. Neaišku, kas būtų nutikę Karazijoms trėmimų laikotarpiu, jei ne žmonos vokiškos šaknys. Pagal SSRS ir Vokietijos sutartį Lietuvos vokiečiai su šeimomis galėjo išvykti į Vokietiją, o už Lietuvoje liekantį turtą gaudavo kompensaciją. Karazijos pasinaudojo šia galimybe. Nors vaisvynių dirbtuvė buvo įvertinta 2 mln. litų, kaip manoma, į Vokietiją su šeima emigravęs B.Karazija tų pinigų negavo.

Vokiečių okupacijos pradžioje gamyklai vadovavo sūnus Bronius Karazija. 1943 metų rudenį į Anykščius grįžo tėvas Balys. Susitarė dėl žaliavų tiekimo, užraugė naujo derliaus vyną ir daug tikėjosi iš kito sezono, tačiau 1944-ųjų liepą fronto linijai priartėjus prie Anykščių Karazijos pasitraukė į Vokietiją. 1949 metais šeima apsigyveno JAV.

B.Karazijos dirbtuvės vietoje po karo išaugo viena didžiausių Baltijos regione vyno gamyklų „Anykščių vynas”. Sovietmečiu SSRS rinkai Anykščiai teikė milijonus dekalitrų vyno.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Įvairenybės su žyma , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.